Vėl rugsėjis ir vėl sukame rankenas į vakarus – tradiciškai į Praha Harley days ir norintieji daugiau adrenalino į European bike week ( Faaker See). Pirmieji startavo „Šiaulių čapteris“ ( anot Vlado) ir, gerai įsibėgėję, „numynė“ pirmieji. Iš Vilniaus „greitųjų“ ir „ lėtųjų“ ( susitvarkiusių darbuose) grupės pajudėjo pietų metu. Tradicinis sustojimas Lazdijų „Circle“, Žemaičių prisijungimas ir toliau kelias iki Prahos pažįstamas, siurprizų nebuvo.
Praha Harley days šiais metais buvo jubiliejinė – 10-oji. Kaip visada šventė vyko tradicinėje vietoje, vaišinomės burgeriais ir ne tik 😊, stebėjome kvapą gniaužiančius moto profesionalų triukus nuo tramplyno, grožėjomės nuostabiu senamiesčiu, visi kartu vakarieniavome Algimanto rekomenduotame puikiame restoranėlyje. Pažindinome naujokus su čapterio tradicijomis ir ypatumais,- kadangi vėluoti „negalima“, tai į vakarienę bėgome kaip į paskutinį traukinį…
Sekmadienio rytą keliai išsiskyrė: Šiauliečiai pajudėjo namų link, „greitieji“ ir „lėtieji“ skirtingais maršrutais į Faaker See. Bohemiškoje Čekijoje aplankėme motociklų muziejų Strakovice miestelio pilyje ir per kalnus pasiekėme Western miestelį Pullman city Vokietijoje. Į jį atvedė Arvydo prisiminimai apie čia vykusią audringą H-D šventę, nors šurmulio daug nebuvo, bet gavome tradicinį šnicelį ir gyvą muziką. Daugumos balsų persvara toliau maršrutas driekėsi į Austrijos-Italijos kalnų perėjas. Čia prasidėjo linksmybės,- pusiaukelėje į viršūnę vienam „dingo“ skystis sankaboje, teko grįžti žemyn dėl draugo ir iš artimiausio servizo atvešti reikalingo skysčio. Kažkas metė frazę, – „gal geriau būčiau Dunojumi plaukusi“. Arvydas santūriai dalino patarimus : “turiu pastabų dėl važiavimo serpantinais – vis tiktai priešingoje kelio pusėje už posūkio gali būti mašina..“ Bet emocija, „paėmus“ vieną gražiausių perėjų Europoje Passo dello Stelvio (2760 m), buvo nereali.
Dienos važiavimas tradiciškai aptartas vakare Bormeo kalnų kurortiniame miestelyje su senovine bažnyčia, išpuoselėtomis žydinčiomis gatvelėmis, stūksančiais kalnais ir net Steak House Vytautui radome. Tolesnėje kelionėje vadovavomės posakiu,- „kartą paragavęs, negali sustoti“ – sekė antra, trečia ir n-toji perėja. Kaip sakė viešbučio savininkas „ a little bit dangerous‘, bet, nužvelgęs mūsų ryžtingai nusiteikusią komandą, tarė – jūs galite, bet bus įdomu…Passo dello Gavia nėra atitvarų , vietomis mašina sunkiai prasilenkia net su motociklu, važiuodamas matai tik storą, baltą kelkraštį žyminčią juostą, už jos skardis, keli kryželiai ir… kerintis kalnų vaizdas. Nusileidus užplūdo jausmas, kad įveikėme tikrai sunkią trasą. Po to Passo Tonale ir kiti Passo atrodė juokingi.
Kitą dieną mus pasitiko gražieji Dolomitai. Viskas iki kaulų smegenų pažįstama, tik … žiemos periodu. Nakvynė Canazei su vaizdu į kalną, Sella Ronda žiedas, perėja, Arabba, vėl perėja, kava su vaizdu „už milijoną‘ – pavydėjome patys sau😊
Faaker See mus pasitiko trimis didelėmis palapinėmis su gyva muzika, zujančiais viena kryptimi motociklais ir pilnai užpildytais kempingais☹ Taigi palapines ir romantiką teko atidėti kitiems metams. Bet ne visiems – Vidas sugebėjo savo neeilinių pastangų dėka gauti vieną vietelę. Apartamentai ant ežero kranto už 15 km nuo šventės turėjo savų privalumų: 0,00 promilių šventėje, maudynės iš ryto ežere, ilgai veikiantys barai miestelyje tiems, kas nori pavakaroti.
Bendra nuotrauka – šventas reikalas! Fotografavomės su regiono vadu Daniel, gavome dovanėlių ir pasitarus nutarėme bėgti nuo lietaus Austrijos kalnų keliais, aplankant Mariazell mestelį ir įžymiąją katedrą. Kirbėjo mintis – reikės čia grįžti, “žiauriai” gražu.
Nakvynė Čekijoje prie Mikulovo pilies ir tik 1160 km paskutinę dieną, lydint +8C temperatūrai, kartais lietui, pakeliui gręžiant kojines ( kai palieki lietaus rūbus viešbutyje ☹ ). “ Greitieji” siuntė vaizdingas žinutes iš Vienos barų ( ką darysi kai lieki be motociklų…), o “ lėtieji” ir Dainius uždarė ratuką Vilniuje. Devynios dienos, 4140 km ir vėl namuose, ir vėl galėsime planuoti iš naujo!
Linda
