“Auksas” Lietuvai!
Kuomet tai darai ne pirmą kartą, tad jau puikiai žinai jog viena savijauta iki išvažiavimo, kita tik įveikus Iron Butt’ą ir visai kas kita kai viskas šiek tiek susivirškina… Suvirškinau po savaitėlės aš jau šį važiavimą, taigi, šis bei tas apie Iron Butt Bun Burner Gold 1500/24 apie “Aukso” Lietuvai gimimą.
Šis kartas ne išimtis. Numigau posmą, pavalgiau, savijauta šiek tiek sudaužyto, skauda koja. Išvažiavau su tokia… Dvi paskutinės naktys iki starto dėl skausmo ir darbinių rūpesčių buvo praktiškai bemiegės. Jei būčiau planavęs važiuoti vienas – būčiau nevažiavęs tiek dėl skausmų, tiek dėl žadėto didžiulio lietaus starto dieną. Bet su Algirdu viską buvom sutarę (ruoštis su atėjusia patirtimi IB kaip ir nėr ką), tad nustumiau šalin blogas mintis ir pirmyn.
Esu atsisėdęs ant šios IB adatos pakankamai rimtai, per kalendorinius metus IB įveikiau šešis kart. Visi jie skirtingi, visi su savom istorijom, visi individualūs, visi labai ir savaip savi …
Pats pirmasis su Aivaru įveiktas IB SaddleSore1600/24 padėjo pradžią sekantiems iššūkiams ir to jausmo potyriams kirtus finišą, nufotografavus kuro čekį, … tiems malonumams, kuris apima išėjus namuose iš dušo ir prie cigaro dūmo su rom’uku permąstant ką ir kaip padarei… tam vidiniam balso prabudimui, kuris kvieste kviečia imtis naujo ir vėl naujo važiavimo plano 🙂 … Nenupasakosiu visko, kiekvienam tai labai individualu ir nesiruošiu iki kiekvieno prisibelsti 🙂 . Netgi atvirkščiai, pasinaudodamas proga noriu mąstančius ta linkme ir ne kartą to nedariusius paskatinti labai ir labai gerai apie tai pagalvoti – ar tikrai jums to reikia.
Kiek nebūčiau deliojęs maršrutų, Iron ButtBurner Bun Gold 1500 mylios greičiau nei per 24 valandas jau senai nedavė man ramybės. Aš jau toks, kol savo subine neišbandysiu tai nenurimsiu 🙂 . Juk tai vienas iš labiausiai vertinimų IBA važiavimų. Vien tik matematiniais skaičiavimais vidutinis greitis visą parą – 104 km/h, bet juk reikia sutoti kai gamta kviečia, ir baikutį “pamaitinti”, tad iššūkis rimtas, bet tuo pačiu skanus 🙂 . Su mūsų klubietės Aušros vyru Andriumi Bijaminu du kart “padarėme ” Silver’į” (1500miles/30h). Ir jis neduos man pameluot, kad jei kelionėje “isivelia” nepalankios oro sąlygos – nėra lengva. Karštis, šaltis, lietus viską sureguliuoja savaip nei tu planavai ar norėjai. Kai važiuoji ne pirmą kartą visai kitaip žiūri ne tik į pasiruošimą, bet ir į pačią IB filosofiją. Žinoma, kad apie savo planą aš pasipasakojau tiems su kuriais esu bent kart važiavęs bele kokį Iron Butt. Vieni “nulipo”nuo IB adatos 🙂 , kitas pakeitė IB filosofiją, bet vienas, kuriam aš sakau didelį AČIŪ, atsirado po mano pirmo, NEPILNO sakinio apie tai 🙂 . Ir Jis manęs neklausė nei kur, nei per kur, jis tik paklausė vieno dalyko – Kada? Algirdai, smagu turėti Tave savo rate ne tik kaip klubietį, kaip patikimą visų bendrų raidų partnerį, bet ir kaip draugą. Dar kart DĖKUI, kad Tu toks esi.
… Kas bent kart yra planavęs IB, tas puikiai žino, kad būtent šis IB “reikalauja” tik greitkelių, jokių “kaimo” kelių-keliukų. Todėl starto liniją parinkau Varšuvą, o finišą Ostraw Mazovek ar kaip jis ten vadinasi 🙂 . Žinojome, kad važiuojant HD baiku tokiu tempu/greičiu jo “gerklė” atsidaro ir kuro sąnaudos ±10l/100km, o tai reiškia, kad šiam maršrutui nori-nenori 14 sustojimų, o tai 10-15min neigiamo laiko. Grafikas buvo griežtas ir finišas buvo numatytas po 23:55 val. Nei kiek neabejojau, kad mudviejų užsidegimas tai padayti leis mums “pasidaryti” sau laiko tiek papildomiems sustojimams, tiek ramiam finišui, t.y. viską daryti kiek greičiau. Maršrutas driekėsi per Wroclaw, Dresden, Nurnberg, Munchen, Ulm, Leipzig, Berlin, Lodz, Warsaw ir finišas. Neslėpsiu, sukom rankeną rimtai, o vietomis labai rimtai, turėjome nenumatytų stop’ų dėl oro sąlygų pasikeitimo, dėl mano kojos skausmo, dėl nuovargio, bet finišą pasiekėme po 23 val., įveikę 1532 mylias. Kuomet paėmėme paskutinį čekį persimetėme keliais sakiniais apie tai ar nebus mažai “užmesta” mylių… Ir kadangi turėjome visą valandą nusprendėme nulėkti iki Lomžos miesto ir pasimti dar vieną čekį, kad jau būti 100% tikriems. Taip ore ir padarėme 🙂 . Po 23:30 val., po visų IB procedūrų, mes, BP degalinėje gerdami kavą, diskutavome apie tai, kad KOKS GERAS YRA TAS HARLIS 🙂 . Jis visą parą buvo “drožiamas”, o jis stovi lauke, šildosi prieš rytinę saulutę patenkintas… patenkinti ir mudu su Algirdu 🙂 .
Daug kas klausia ar bus dar, kas toliau …. net nežinau ką atsakyti, nes pats nežinau. Žinoma labiausiai gaila, kad su Audriumi Skuču, ilgai planuotą ir dėliotą Independence Challlenge LT100 nevažiavau su chebryte. Bet visumoje viską ką norėjau šiemet “padaryti” turiu, tad … , bet dabar negalvoju apie jokius Iron Butt 🙂 palieku šią temulę kitam, 2019-ų metų sezonui… žinau, kad jų bus matomai ne vienas, nes važiuoti bus kur. O kai devizas “So Many Miles So Little Time” iron butt’ai yra tavo gyvenimo dalis.
Tik vieną ką pabaigai pakartosiu “TAI daryti” rekomenduojama tik pasitarus su savo šeimos gydytoju. Tai LABAI PAVOJINGAS užsiėmimas…
Niekam “iš šono” iš mano lūpų nenuskambės pasiūlymas ar kvietimas, nieko neraginsiu ir niekada neskatinsiu žaisti šio žaidimo. Šis pasaulis su šia žaidimo aikštele šiam žaidimui yra man ir mano aplinkos žmonėms.
Sekmės esantiems kelyje, sekmės visiems.
Dainius Suckelis
