Visi nekantriai laukėm žiemos, žieminių padangų draudimo pabaigos ir gero oro pradžios – kada pagaliau galėsim prasilėkti pradžiūvusiais keliais…
Ir ta diena pagaliau atėjo! Atėjo ne šiaip sau, bet kartu su gera proga Beloveže aplankyti mūsų brolius lenkus, pakvietusius mus į “First Mile Party”!
Kaip visad, susitikome penktadienį ryte (balandžio 10 dieną) Statoil degalinėje prie ERGO. Trise – Vytautas P., Žilvinas Č ir Justas. Na, kiek bebūtų, bet jau nebloga pradžia. Švietė saulė, kelias buvo sausas, o pavasariniai kvapai mus lydėjo visą kelią – nuostabu!
Netoli Alytaus mūsų laukė Algirdas. Laukė “iš lėto” – besnausdamas ant pievelės. Pažadintas variklių gausmo, kaip mat užšoko ant savo žirgo ir kartu pasileidom link Lazdijų, kur mūsų jau laukė Vladas. Laukė “normaliai”, nes tokios pievelės Statoile nebuvo… Dabar jau penkiese pasileidom link Belovežo.
Nuo Vilniaus iki renginio vietos atstumas buvo kiek trumpesnis nei 400km, todėl kelias neprailgo ir jau apie ketvirtą buvo viešbutuke. Direktorius kaip mat liepė nedelsiant užsukti pas jį “ant priėmimo”, kur ir pasidžiaugėm sėkminga ir smagia kelionės į vieną pusę pabaiga, aptarėm įspūdžius bei sprendėm ketvirto laipsnio diferencialines lygtis.
Kieme vis girdėjosi nedidelėmis grupėmis besirenkančių H.O.G. Warsaw Chapter Poland narių motociklų gausmas (visgi jiems arčiau o ir kažkas juk turi Lenkijos ekonomiką kelti?!) ir po kelių valandų prasidėjo oficialus renginys. Tiesa, prieš pat vakarienę dar ir kolegos iš Minsko atbirbino, taigi renginys jau tapo tikriausiu tarptautinio mąsto įvykiu:)
Šilti lenkų pasilabinimai, pasidžiaugimai vieni kitais ir atvykusiais svečiais (čia mumis), gausi vakarienė su sveikinimo žodžiais, naujų lenkų Chapterio narių “krikštynos”, lydimos merginų viliotiniais – viskas tikrai kėlė visų nuotaikas ir kaitino kraują. Grojo gyvas band-as, o po to ir šokiai. Nežinau kada pradingo Vytautas, Algirdas ir Vladas, bet mes su Žilvinu rūpinamės mūsų Chapterio “trzymaj fason”. Turbūt nesunku nuspėti, kad miegui laiko daug neturėjom, bet užtat kitą rytą daug lenkų su mumis sveikinosi ir keistai šypsojosi.
Pasistiprinę ir atgavę veidų spalvą kartu su kolona pajudėjom į… moterų vienuolyną. Ne, ne atgailauti už vakarykštį “trzymaj fason”, bet tiesiog pasivažinėti gražiu keliu, aplankyti bažnytėlę, pasivaišinti vienuolių keptais pyragėliais, obuoliais ir gaivinančiais gėrimais (kava ir arbata – oa ką jūs pagalvojot?). Atvirai, nemaniau, kad vienuolės gali būti tokios pasaulietiškos, linksmos ir draugiškos – apart to, kad su visais “juoduliais” labai noriai bendravo ir paveikslavosi, kelios jų karstėsi ir pozavo fotografams ant traiko, o viena apskritai – užsidėjo H.O.G. liemenę, užsiropštė and motociklo ir liepė ją pavežioti – vaizdelis buvo ir neįprastas ir labai smagus, kad, ko gero, man jis paliko vieną didžiausių kelionės įspūdžių:)
Pasisvečiavę, neskubėdami vėl grįžom į “bazę”. Mūsų laukė tarptatinis H.O.G. Chapterių vandensvydžio turnyras! Pradžioje maniau, kad tai kažkoks pokštas, bet kai Darekas (lenkų chapterio direktorius) liepė chapterių komandoms rengtis chalatus, užsidėti plaukmenis ir rinktis prie baseino, supratau kad juokai menki ir geriau greičiau reikia daryti apšilimą nei mėgautis gaiviaisiais gėrimais (šįkart teisingai supratot).
Taigi, susirinko trys komandos – lenkų, baltarusių ir, žinoma, lietuvių. Taisyklės paprastos –žaidėjai, būdami iki pažastų vandenyje, mėto kamuolį vienas kitam kol pataiko į tam padarytus stilizuotus vartus. Ir viskas. Komanda, kuri tuo metu nežaidžia, padavinėja kamuolį, juokiasi, rodo pirštais ir kitaip linksminasi. Pradėjom mes prieš lenkus. Žinoma, kadangi man akinius teko palikti ant kranto, t.y. nieko nemačiau, mane pastatė į vartus. Net pats nustebau, kad nebuvau visiskai beviltiškas. Žodžiu, po įnirtingos kovos mes su lenkais sužaidėm lygiosiom. Vėliau lenkai pralošė baltarusiams, o po to mes vėl draugiškai lygiosiom sužaidėm su baltarusiais. Reziume – garbingai iškovota antra vieta, nesugadinti santykiai su kaimynais ir jokių tarptautinių skandalų. Rezultatas tiesiog optimalus!
Po varžybų organizatoriai pakvietė į “grill party”. Ten pasakėm lenkam trumpą padėkos ir palinkėjimų kalbelę ir įteikėm Vytauto iš anksto paruoštą “Special Edition” “supynę”, kuria lenkai labai džiaugėsi, su visais dalinosi ir pažadėjo ginti Lietuvą kartu su lietuviais, jei to kartais prireiktų. Žodžiu, santykiai buvo ne tik pakelti į dar aukštesnį lygį, bet ir verbaliai/mentaliai pasirašyta nerašytinė tarpvalsybinė potecialios gynybos sutartis:)
Taip pasidžiaugę ir pailsėję ryte pajudėjom link namų. Nė baidę voverių, nė vaikę bizonų. Ačių Algirdui, kad kurį laiką buvo užimtas motociklo raktų paieškom, todėl visą kelią mes lietų tik vijomės, bet nepavijom, o Lietuvos žemelėj jau ir saulutė švietė. Taip smagiai ir pargrįžom susukę pirmuosius šimtukus šiais metais:) Ačiū draugam lenkam už gražų renginuką, dėkui mūsų kompanijai už smagų laiką ir daug juoko! Jau dabar laukiu kada bus sekantis važiavimas:)
Justas
