Šeštadienį Vilniuje:
Lygiosios 4:4
Nieko nenustebintų ir neišgąsdintų maršrutas Vilnius–Pabradė–Vilnius.
Tokį atstumą motociklu gali įveikti per valandą ir pamiršti kaip lengvą pasivažinėjimą. Tačiau šį sekmadienį mums buvo svarbus ne galutinis kelionės taškas ir įveiktas atstumas, bet jos pobūdis – važiavome praskaidrinti Pabradės vaikų namų auklėtinių kasdienybės. Kaip daugmaž ir kasmet, Plento bare susirinko 10 motociklų.
Anksčiau atvykęs Gediminas visų labui jau buvo įvaldęs situaciją – besitvarkantys prieš darbo dieną padavėjai (nors baras pradeda darbą nuo 12val., o mes rinkomės prieš 11…) daug neburbėdami mums nešė kavą, arbatą ir vieną kitą kito pavadinimo gėrimą. Taip, šviečiant jau aukštai saulei, jie galutinai pažadino ir mus. Pajudėjome punktualiai. Ramiai. Arvydo vedami.
Atvykę į Pabradę tradiciškai pervažiavome tą (ne tik motociklų ratais) išvažinėtą pievą, iš kurios patekome į vaikų namų kiemą. Mūsų laukė. Tikrai. Tai jautėsi ir matėsi. Pasirodė pirmieji drąsiausi veidukai, po to – kiti, ir galiausia susirinko gal dvidešimties įvairaus amžiaus, margas, bet tylus vaikų būrelis. Čia pat iš kažkur atsirado ir vadovė, aktyviai raginusi vaikus prieiti arčiau ir įteikti mums savo rankomis pagamintus kuklius suvenyrus – popierinius drugelius. Banalu, kiek jautru ir gražu. Šių vaikų akyse, prisipažinsiu, visada bandau įžvelgti kažkokią viso šio renginio prasmę. Jų asmeninį vertinimą. Ir anksčiau, ir šįkart, man atrodo, jis būtų skambėjęs: „Jie vėl atvažiavo. Įdomu, koks motociklas veš mane. Čia labai vyriška kompanija. Man jie atrodo kaip ateiviai. Visai nepanašūs į mūsų auklėtojas ir ūkvedį. Bet jie kieti. Jų reikia klausyti, kai aiškins, kaip užsėsti ant motociklo“. Gal aš visiškai neatspėjau, ką galvoja šie vaikai, tačiau tikrai žinau, kad visi mes, kurie buvome ten, važiavome ne pasipuikuoti. Tiesiog paskyrėme valandėlę pabūti su tais, kuriem mes tikrai atrodome kaip ateiviai: iš miesto, sotūs, saugūs dėl savo šeimų ateities… Todėl ir saldainių maišai, kuriuos (ačiū Audriui!) jiems įteikėme, akivaizdžiai nepadarė ypatingo įspūdžio, tačiau pagrindinė dalis – pasivažinėjimas motociklu! – jiems tikrai patiko.
Važiavome po kelis kartus, visi norintys galėjo užsėsti faktiškai ant kiekvieno skirtingo motociklo bent po kartą, ir patys patirti kaip važiuoja „britva“ (taip jie tyliai vadino Martyno BUELL) bei tie kiti dideli motociklai, kuriuos jie tarpusavyje aptarinėjo tik jiems suprantamais terminais. Mūsų jaunasis HOG ešelonas (su manimi ir Justu vyko ir mūsų atžalos) intensyviai segiojo „keleiviams“ šalmus ir rikiavo į eilę. Saulius linksmino tuo, jog nuolat pyškino fotoaparatu, norėdamas įamžinti unikalią nuotaiką… Tuomet įsidrąsino net patys mažiausi, kuriuos vežti teko… kartu su jų auklėtojomis!
Valanda prabėgo greitai. Baigę savo „darbą“, pasišnekučiavome su auklėtojomis ir vienu kitu drąsesniu „dalyviu“ apie tai, kad rezultatą išlyginome – 4:4, nes tiek kartų buvome kviesti šios globos įstaigos vadovės ir tiek pat HOG Vilnius Chapter apsilankymų Pabradėje prisimena HOG senbuviai! Atsisveikinome, pažadėdami būtinai atvažiuoti dar. Be datų. Be parašų. Be įsipareigojimų. Bet su noru vėl suteikti vaikams džiaugsmą!
Adomas
… O tuo pat metu Kaune Ala ir kiti baikeriai iš įvairių klubų džiugino Lampedžių mikrorajono šventės vaikus. Kauniečiams vaikai parodė trumpą programėlę, mergaitės didžiavosi savo siūtais rubais bei šoko gražius šokius. Pabendravę, baikeriai tradičiškai pavežiojo vaikus plieniniais žirgais, smagiai ir prasmingai praleidę popietę, pasikrovę tegiamomis emocijomis skirstėsi kas kur.
