N+21 “NO LIMIT”

Planas buvo toks: Dainiaus nuotraukos ir mano straipsniukas apie HOG Kiev Chapter Ukraine organizuojamą baikerių sezono uždarymą skambiu pavadinimu “No Limit Party” bei mūsų patirtį jame. Bet gana greitai supratau, kad TEISINGĄ šios kelionės veidą, nuotaiką bei tik baikeriams suprantamus dalykus, kijeviečių bendravimo stilių ir humorą, gali aprašyti tik ‘išprotėję’ dėl važiavimo Harley motociklais, beveik 1700 km pirmyn ir atgal per savaitgalį ant baikų sukorę mūsų vaikinai, tam, kad garbingai su HOG Vilnius Chapter Lithuania vėliava, kartu su draugišku kitos valstybės chapteriu, pravažiuotų akmeningomis Kijevo gatvėmis ir aktyviai kartu su visais įsilietų į jų organizuojamą No Limit Party…Tekstas skirtas tik nariams, todėl rašymo stilius netaisytas, baikeriškas 🙂 . Taigi, NO LIMIT N+21

Loreta, Editor

Šios mūsų kelionės pradžia turėjo jau senus pamatus. Klube kartas nuo karto pasigirsdavo – “reikėtų kada iki Kijevo pavažiuoti”. Bet taip ir likdavo kalbomis…

Ir štai pirmas oficialus Kijevo Chapterio kvietimas…. Tyla, jokios iniciatyvos. Ir tik likus gerai savaitei iki renginio pradžios, man pradėjus ieškoti Burner Bun Silver 1500/30 kompanjono/ų, Audrius HRC nustelbė Whatsapp’e mano paieškas su “pareiškimu” – Palik tą Iron Butt’ą pavasariui. Chebryte, varom į Kijevą! Bandžiau tai stabdyti, bet kur tau 🙂 . Ok, pamaniau. Tiek to. Kijevas kitą savaitgalį, o dabar BB1500. Todėl suradęs kolegą raidui (Aušros vyras Andrius/Raptoriai MCC ), sau tyliai nusprendžiau, kad jei viskas sėkmingai, tai bus ir Kijevas 🙂 . Kuomet po įveikto Burner Bun’o, Andrius plaukiant keltu paklausė ar nevarau į Kijevą, tą akimirką pasakiau, kad jau užteks šiems metams 🙂 (tuomet jau buvau nuvažiavęs ±22.000 km) . Bet jau pirmadienį, atsikėlęs į darbus išvariau su baiku (taip ir nesupratęs kodėl Audrius sakė, kad po IB SaddleSore1000 į baiko pusę net žiūrėt nenorėjo berods porą savaičių 🙂 ) Nieko nuostabaus, jog apetitas atsiranda bevalgant, todėl aš pasineriu į diskusijas su klubiečiais apie kelionę į Kijevą. Buvo visko… ir penkių/šešių dienų planas, ir skrydis lėktuvu, kurį Audrius atmetė žodžiais – Chebryte, jei be baikų, tai nafyg. … Žodžiu rašinėjomės, rašinėjomės ir skambučių bei susitikimų metu jau buvo aišku, kad į Kijevą važiuosiu aš, Žilvinas ir, kaip Andriukas parašė, – “90% jungiuosi tik sutvarkau vaikų transportyravimą”. Aš jaučiau, kad Andriukas užsivedęs ir jis bus drauge su mumis. Žiauriai jis norėjo to “No Limit’o” 🙂 . O ir man su juo jau būtų trečia rimta kelionė, o jis yra patikimas, ne tik geras 🙂 . Taigi, paruošiamieji darbai… kam su šeima, kam marios darbų/reikalų, kam plius ir su baiku… per BB supjoviau 23’ priekinę padangą, tada pas Tomelį garaže “ant stabdžių” stendo galinės žarnelės “trūkis”. Apsidžiaugiau, kad pas Tommy&Sons ‘us, o ne kur kelyje,… o kur dar mėnesio galas darbe, “malonus” kvietimas į VMI ir t.t. Žilvinas, be to, kad pakeitė man padangą, kaip grupės vadas pasirūpino dovanėle “Kijevui”, “suorganizavo” klubo vėliavą. Žodžiu, visi turėjome reikalų 🙂 . Artėjant penktadieniui jautėmės jau kaip ir pasiruošę. Ketvirtadienio išvakarėse sužinojome, kad prie Loretos lėktuve prisijungs ir Žilvino žmona Aida. Lux, jau mūsų penki 🙂 Kita vertus, sezonas nepasibaigęs, o mūsų TIK keturi klubo nariai ir trys baikai. Siaubas 🙂

Taigi, planas – 7:00 val. Motto Vilkuose espresiukas ir startas. Planuojamas atvykimo laikas 20:00-21:00.

Penktadienio rytas… septintą atlėkęs iki Žilvino garažo jau juos radau, puikiai nusiteikusius, su puodeliais kavos rankose. Pamalėme liežuviais ir pajudame link Lukoil. Oras suprantama nelepina (+3,5 C), o dar ir tamsu. Visi puikiai suprantame, kad didelio komforto nebus, bet, kaip Andrius pasakė – “na, bet mes ir išprotėję” 🙂 . Prašildžius padangas, švintant, ore atlekiame iki sienos….ir prasideda “vėjai”. Keiksnodami sistemą kantriai laukiame pabaigos, nes mūsų dienos norma ±760 km su dviejų sienų kirtimu. Atiduoda mums popierius ir nepaisant, kad ženklas išvažiuojant stovi 40, Žilvinas iš kart atsuka rankeną, o mes paskui ir ant spidometro netrukus pamatau skaičių 70 (mylių)…. Įsivažiavome iki 80, eismas kokius šimtą km “tuščias”, tad supratau, jog Minskas jau ne už kalnų 🙂 … Važiavau visus rūpesčius palikęs už sienos, tiesiog važiavau (uždarinėjau) ir kaifavau. Jaučiau, kad mes tokiu tempu tikrai netruksime trylikos valandų kelionėje. Smagu 🙂 . Kuomet 14:15 val. atvykome ant Baltarusijos ir Ukrainos sienos pranešėme apie tai chebrytei likusiai LT. Whatsapp’e iššoko tik vienas ir tai ne pačio didžiausio/aktyviausio rašytojo Gedučio 🙂 – “Išprotėję baikeriai, begalviai, šitaip lėkt”. Atsakydamas į tai, galiu jums pasakyti, kad tokių kelių, kaip Minskas – Gomelis dar reikia paieškoti. Kaip Žilvinas pasakė, – Baltarusija, tai Vokietija Rusijoje. Ir aš jam visiškai pritariu. Nors mes ten ir “fotografavomės”, bet ten mažiau nei 80 mylių laikant rankeną jaustumeisi, jog stovi vietoje. Eismas nulinis, kelio kokybė super 🙂 . Tad atsakydamas į Mariaus pranešimą, kad neva Dainius bando aplent Loretą skrendančią lėktuvu, galiu pasakyti – toje atkarpoje laisvai 🙂 . Taigi, vėl eilinės, nemalonios procedūros ant dviejų sienų. Į priekį važiuojant ukrainiečiai su savo “tvarka” ne ką atsilieka nuo Baltarusijos “procedūrų”. Bet mūsų nuotaikos puikios, iki Kijevo tik kiek daugiau nei du šimtukai, o laikrodis rodo tik 15:00 val.

Ukrainos muitinės viršininkas susižavėjęs mano baiku paprotina kur pavalgyt, kur kurą pilti, kur nepilti 🙂 . Įsiklausom į patarimus ir tik kirtę sieną stojame valgyti. Aplinka ne kažką, bet maistas visai mus tenkina. Apie kainą patylėsiu, tryse už devynis euriukus (sriuba, karštas patiekalas). Taigi, dar vienas kuro pylimas ir lekiam. Stop, o čia ir prasideda N+21. Vienas žodis, kuris vainikuos Ukrainos (to maršruto) kelių būsena yra “pizdec”, kaip blogai 🙂 Tempas mūsų krito ir mes tik vietomis važiavome ±70 mylių greičiu. Tarp kitko, pasak Kijevo Chapterio, Ukrainoje lakstyt gali, ką ir matėme, kuomet važiuojant miestu nuo vieno šviesosforo startavus tiek prieš mus važiuojančių auto, tiek mūsų greitis siekė 80 mylių. Policija? “Dėjo” jie ant tos policijos. Sako, lyg ir bando keistis, bet vistiek juos vadina “žyrnyje” (suprask riebūs, nes ima kyšius). Iš pasakojimų supratome, kad jie net radarų neturi 🙂 . Žodžiu, balaganas. Mes tam nepritarėme, bet kadangi mums tik tuomet reikėjo “greitai”, tai džiaugiamės šios sistemos trūkumais (nereikėjo bijoti, tiklsiau gaišti laiką)… Judam… likus šimtukui stabtelim, kad Andriukas parašytų SMS Tatjanai (Tania ryženkaja, Inostranka), klubo sekretorei, Igorio (klubo direktorius, Inostranec) žmonai 🙂 …. Sukam rankenas toliau ir štai mes jau viešbučio kieme. Reziumuojant, kam 760 km, kam beveik 780 km (toliau gyvenantiems), su dviem sienomis užtrunkame 11 valandų. Greitas chekinas, žmonų bučiniai reseption’e po judviejų pasivaikčiojimo po miestą, dar greitesnis brendžio ar alaus stiklas ir mes jau pasipudravę nosytes vėl viešbučio loby bare užsakynėjame taksi į “Chiornyj porosionok” (Black Pig) restoraną, nes atvažiavęs Andrius rado savo telefone kvietimą ten susitikti. LAABAI ilgas taksi laukimas ir pagaliau MB VITO už nepilnus dešimts eurų (jų pinigais) mus veža į susitikimo vietą. Ką galiu pasakyti, vat ką jie turi tai turi – gerą maistą ir gerą nuotaiką 🙂 . Viduje mums buvo užsakyta atskira banketinė salė, o pagrindinėje vyko MC ar MCC klubo tūsas. Stalai nukrauti, visi linksmi ir kiek nustebę, kad Lietuvos baikeriai pasirinko tą pačią vietą 🙂 . Bet juk tą dieną čia vyko ir “Octoberfest” 🙂 .

Nespėjome pasidaryti foto ir į banketinę salę įeina kai kuriems iš mūsų jau pažįstami Igoris (Inostranec) ir Nikolajus (Chranytel, jo pavaduotojas) bei klubo memberis Jevgenij iš Dniepro (Moriak)…. Prasideda pokalbiai prie maisto ir gėrimukų 🙂 . Sulaukiame daugiau nei vieną respect’ą už tai, kad atvykome, nepabūgę nei oro sąlygų, nei valstybimių sienų “tvarkos” 🙂 …. Žodžiu buvo gerai, sakyčiau netgi labai gerai 🙂 Gavome rytdienos instrukcijas ir Chranytelius apsiėmė mus sekančia dieną pagloboti. Apsiėmė žinoma ir Moriak’as, bet aš jau įtariau, kad rytas jam bus pakankamai sunkus, kad dar prisiminti duotus pažadus. Grįžus į viešbutį prisiminiau desertą 🙂 ir žinant, kad loby bar dirba kiaurą parą likau jį įveikti su kavyte ir “papildomu” 50. Ryte po sočių pusryčių nusprendėme nelaukti Chranytėliaus ir vykti į miestą savarankiškai, nes sutartos dvyliktos valandos laukti, nebuvo prasmės… Ir štai mes Maidane…. Oras nelepino, paveizėjome, pasifotografavome, kai kas ir šiokių tokių suvenyrų įsigijo (populiariausias – „šikpopieris“ su Putino atvaizdu), kiek pasivaikščioje bei įlindę į kavinę šildėmės viskuom 🙂 . Prie mūsų prisijungęs Nikolajus “nuvedė” į HOG’ų susitikimo vietą, benzino kolonėlėje, prie “Aviacijos muziejaus”, kuriame turėjo įvykti pirmas HOG’ų etapas. Ten pažintys su klubo nariais, plakimai liežuviu, trumpų istorijų pasakojimai… Kolona atvažiuoja į šventės vietą, kur laukia HD “muziejus”, nacionalinio maisto (ir samanės pora rūšių) palapinė, HD “mopedai” ir žinoma tai “kas liko nuo ruso”: lėltuvai, malūnsparniai, tankai ir kitas karinis velnias. Asmeniškai – net nežinau. Turbūt uždaryčiau tą nesąmonę, karas juk, kam visa tai… na, bet tai tik mano nuomonė. Kažką į skrandį, “parodos” apžiūra, bedra foto ir mes vėl ant baikų. Maršrutas – HD dileris pro Sofijos aikštę. Kadangi važiavau pirmam dešimtuke tai mačiau, kaip policija (ant baikų) dirba savo darbą (dirba gerai, bet ne visi vairuotojai klauso), taip pat matau, kaip kai kurie klubiečiai važiuoja “bele kaip” (kas mane erzina), kaip Kijevo automobilių vairuotojai negerbia bei nemėgsta, o dauguma ir nekenčia baikerių (tas erzina dar labiau). Lietuvoje galiu pasakyti palygindamas – rojus mums 🙂 . Taigi, vėl sustojimas. Road captain’ai mala liežuviais, fotografuojasi, o Inostrancas vienas dirba, t.y. mėto lauk iš rikiuotės ne HOG’us, rikiuoja likusius motociklistus, kurie aikštėje su savo parkavimusi bet kur ir bet kaip paskleidė didžiulį chaosą. Andriui pareiškus užuojautą direktoriui jis atsakė labai trumpai, – “O kitiems pochuy. Jei centrinėje aikštėje dedasi tokie dalykai (ir parodė ranka į netvarkingas statybas), tai ko norėti iš žmonių. Jiems viską sakyti ir rodyti reikia”. Be je, ir taip buvo visur. Igoris dirigavo visur ir visada, ir visada vienas. Netgi NO LIMIT party vietoje, patraukdamas po gurkšnį iš po pažastimi laikomo Jack’o butelio. Bet jam tai patinka, iš jo to neatimsi 🙂 . Jis gerbiamas tiek klube ir kaip supratome ir už klubo ribos. … po gero pusvalandžio nors ir sunkiai braudamiesi per kamščius mes jau pas dilerį. Nei didelis, nei mažas. Žinoma, kaip tokiai didelei Ukrainai tai mažas, bet žiūrint į žmonių pajamas – tai normaliokas 🙂 …ir vėl kolona. Judėjimo kryptis – No Limit Party. Ofocialaus HOG’ų sezono uždarymo vieta. Trumpai apie vietą – SUPER. Buvusios labai didelės gamyklos teritorija atiduota/išnuomota menininkams. Raizgydami po didžiulę teritoriją atsiduriame viename iš vidinių kiemų, kuriame puikiai įkurta šventės vieta. Įėjimas vyrams 30 eur, moterims nemokamas. Pakliuvęs į vidų moki tik už vieną dalyką – jeigu rūkai cigarus 🙂 , o visą kitą: alus, jack’as, karštas vynas, kokteiliai, kaljanai, arbatos, hamburgeriai/vietoje ruošiami, geras šaltas maistas, sriuba, karšti patiekalai (dviejų rūšių šašlykai su šviežiomis ar grill daržovėmis) neribojami. Supratome, kad tikrai jokio limito už kokių 10-15-os minučių 🙂 , kuomet vyrai judėjo rankose laikydami savo “nuosavą” Jack’o litrą 🙂 . Organizaciniai reikalai – respect. … Šiukšlės, tuščios lėkštės ir bokalai tirpsta akyse, o ir besivoliojančių nesimatė 🙂 Šventės laikas – iki ryto. Po dvyliktos persikėlė į vidų. Bet mes to nesulaukėme, nes, kaip ne kaip turėjome rimtą penktadienį, o sekmadienį juk kelias namo, o jis juk ne trumpesnis nei į priekį.

Grįžkime prie NO LIMIT, taigi, DJ groja, visi linksminasi, jau pakeltas ne vienas tostas, suvalgytas ne vienas kilogramas maisto. Vedantysis (supratome, kad vietinė žvaigždė, nes daug buvo norinčių nusifotografuot su juo) kviečia prie scenos. Igoris su tuo pačiu buteliu po pažastimi išeina į sceną ir pasveikina visus susirinkusius. Kalbos apie meilę ir draugystę… Kalbos apie nuvažiuotas mylias kartu ir atskirai. Prasideda naujų narių priėmimas, nominacijų bei padėkų etapas. Igoris į sceną pakviečia naujoką, kuris, nešinas savo JD buteliu, visas patenkintas (minia šaukia ir ploja) pakliūna į Igorio glėbį. Po įžanginių žodžių aukštos ir lieknos ant aukštakulnių atkulniuoja merginos nešinos naujoko liemenę su spalvomis. Liemenės šeimininkas pakelia (norėjau sakyti taurę) butelį už klubą, minia džiūgauja 🙂 Mes šypsomės 🙂 …. vėl naujokas, vėl ta pati muzika 🙂 Vėliau sekė HOG nominacijos (medaliai ir statulėlės) daugiausiai mylių sukorusiems per 2017 metų sezoną. Lady of Harley už 13500 km gavo Tatjana (sekretorė), už 22700 km (mažiau nei aš 🙂 ) gavo vyriausias klubo narys (ant baiko sėdo būdamas 62-jų). Į sceną buvo pakviesti trys, labiausiai, pasak Igorio, dieną ir naktį dirbantys bei klubu besirūpintys klubiebiečiai. Jiems taip pat buvo įteiktos dovanos iš HOG. Jau pamanėme viskas, bet ne. Toliau sekė padėkos (rėmeliuose) ir kažkas nedidelio tiems, kurie bent kažkuom per šiuos metus prisidėjo prie klubo gerovės (šiltas klubiečių priėmimas savame miesta, kelionių organizavimas ir panašiai). Nedidelis pastebėjimas, kurį buvo nesunku pastebėti 🙂 Jei “nusipelniusiam” tai svarbu, jis apdovanojimą nuplaudavo ne vienu gurkšniu, o ketverčiu butelio  🙂 🙂 🙂 . Pagal mano skaičiavimus, daugelis šventė turėjo baigti na kokia 20:00 val., be ne 🙂 . Jų genai ar kepenys visai kitokie 🙂 . Pasibaigus apdovanojimams, ne pagal scenarijų už nuopelnus klubui, klubo vardu buvo apdovanotas ir pats Inostransas. Akivaizdžiai buvo matyti – tai jį sukrėtė. Kolektyvas jam įteikė medalį/ordiną (dailiai pagamintas, asmeniškai mačiau). Kol direktorius atsitokojo, chebrytė išbėgusi į sceną ėmė jį kilnoti… Nuslūgus emocijoms Igoris pripažino, jog liko nustebintas ir sujaudintas, ir eilinį kartą pasikartojo visus mylintis, kaip savo brolius. Beje, jis vienoje temulėje jis yra kiek panašus į mūsų Otoną 🙂 . Jei dauguma sako – „Broli“, tai Igoris – „Broliukas“ … Mes su Andriuku tai surišome ir ilgai juokėmės iš šios temulės 🙂 . Atėjo laikas ir mums. Pasiprašiau renginio vedėjo mikrofono ir oficialiai (manau, kad visai gražiai ) pasveikinau Kijevo chapterį nuo mūsų klubo su puikaus sezono uždarymu bei palinkėjau, kad šiuo vizitu mūsų klubų draugystė nesibaigtų 🙂 . Kaip supratau, mūsų nedidelis kolektyvas jiems patiko – buvome “užkelti” aukščiau ant scenos, kad visi ne tik mus girdėtų, bet ir matytų 🙂 . Įteikėme atsivežtą dovaną, taigi, viskas buvo super. Apsidžiaugiau, kad nereikėjo iš gurklio gerti, nes jau buvome „įsijungę stabdį” ir savas normas jau susileidę 🙂 . Po mūsų, atsirado daugiau norinčių kažką padovanoti ar pasakyti gerą žodį. Geri žodžiai nebūtinai buvo gražūs. Kai kurios kalbos buvo lydimos gausybės keiksmažodžių (lyg tai būtų norma), bet jos buvo iš širdies 🙂 , nors ausį rėžė tai konkrečiai. Pasibaigūs oficialiai daliai, į sceną pakilo energinga grupė, kuri buvo iš tiesų pasirengusi išjudinti netgi mirusiuosius… Kijevo kolektyvas audrinosi toliau, vienas kitas paklausė ar mums nieko netrūksta ar mums viskas gerai. Vienas kitas pasižadėjo nuo šiol lankytis Lietuvoje. Žodžiu, pradžia padaryta ir ateityje tiek jie, tiek mes lankysime vieni kitus, juolab, kad ir atstumas yra įveikiamas, o ir važiuoti jau yra pas ką 🙂 . Dar kiek pabuvę ir pažiūrėję į laikrodžius, nusprendėme palikti šventės vietą, nes mums ryt traukti namo. Atsisveikinę su labiausiai dėmesio mums skyrusiais kijeviečiais, patraukėme į viešbutį. Nebuvo didelio noro skirstytis, todėl nusprendėme miestą didvyrį Kijevą dar „paminėti“ bare. Vėliau palinkėjome vienas kitam labos nakties….

Sekmadienis, nieko raginti nereikėjo. Žmonos kartu su mumis dešimtą valandą jau buvo prie baikų. Atsibučiavom, palinkėjom vienas kitam gero kelio ir pirmyn. Nuo pirmų minučių RC jau „nesuko“ nei sau nei mums galvos kur esame ar mieste, ar užmiestyje. Į greitį buvo atsižvelgiama pagal “kiliminę dangą” 🙂 Prasta danga – numetam, pagerėja – atsukam 🙂 . Taip iki sienos ir keliavome. Nėra ką pasakoti kuomet važiuoji tuo pačiu keliu. Pažymėsiu tik, kad ant sienos sugaišome kiek ilgiau nei kelionėje į priekį, kad Minsko aplinkelyje po berods septynių auto susidurimo susidarė kamštis, pro kurį iriantis reikėjo vienam net trinktelti per veidrodėlį už nepagarbą ir kelio blokavimą, kad buvo šalčiau (temp svyravo tarp +6,5/10). Benzino kolonėlę, esančią ant kelio link Vilnius/Grodno, nuo Kijevo pasiekėme per 8 valandas. Kas kavos, kas neva charčio sriubos iš kiosko, bet svarbiausia, nei vieno nusiminusio ar surūgusio, visi patenkinti, su šypsenomis ir bajeriukais apie nuvažiuotą atkarpą 🙂 . Šnekučiuodamiesi jau žinojome, kad nepaisant to, jog netrukus bus tamsu, mes atvažiuosime lygiai taip pat, per vienuolika valandų, nes ir siena turėtų būti lengvesnė, vienoje jau pildyt nieko nereikės, kitoje – savi stovės 🙂 . Pajudam… Žilvinas, kuo labiau į tamsą, tuo labiau atsuka rankeną 🙂 Aš tik džiaugiuosi, manau Andriukas taip pat, nes visiems šalta ir visi norime greičiau namo. Visi kaip vienas patvirtinom, kad grįžę “į3,14sim”, kas samanės, kas romuko ar viskiuko 🙂 …. Lekiam…ir štai užrašas “Ašmeny” jau ima byloti, kad tuoj tuoj Lietuvėlė, tuoj tuoj mylimosios glėbys, karšta arbata ir kažko stipraus… Uff… Ant sienos mus pasitinka šiokia tokia eilė, bet suprasdami, jog tai paskutinė, į paniką nepuolame ir mandagiai, pagal visas procedūras ją praeiname. Ir štai priešpaskutinis etapas, paliekam baltarusius ir judame link LT šlakbaumo. Net nemanome stovėti eilėje su visais, minam link raudono šviesoforo bei stop ženklo. Sėdžiu ant baiko ir galvoju, kažin ar pamatys tamsoje jie per kameras, kad spalvos “lietuviškos”, o ne kokie “Nochnyje Volki” naglai nori įvažiuoti 🙂 . Ir štai pasikėlė mums “lazda”. Lux, mes poste. Lietuvaičiai ilgai neužlaiko, max dešimt minučių ir mus paleidžia. Andrius pasiūlo dar prie sienos po cigaretę/cigarilę, atsisveikint ir minti namo. Taip ir padarome. Leisdami paskutinias minutes drauge, pajaučiame, kad LT net oras šiltesnis, juokiamės… (bet tai tik namų jausmas). Neragindami vienas kito, sėdame ant baikų ir pirmyn. Visai netyčia, kažkuris tais iš mūsų eilinį kartą nusifotografuojame kelyje 🙂 ir štai VILNIUS. NAMAI….Koks saldus ir malonus žodis 🙂 . Kiekvieną iš mūsų matomai užvaldo savos malonios mintys. … Mes tai padarėm!!! Kita vertus, ekspromtas yra geras dalykas ir jei būtume ilgai “derinę” vargu ar būtume atradę naują “HOG’ų tašką”, naujų įdomių pažinčių, o svarbiausia ar būtume dar kartą prasivažiavę 🙂 . Į kiemą įvairavau viena minutė po devynių ir nesunkiai suskaičiavau, jog kelyje užtrukau tas pačias vienuoliką valandų. Sunku apsakyti koks malonus buvo jausmas nulipus šiltame garaže nuo “Strielkos” jai padėkoti, ją pabučiuoti ir palinkėti labos nakties… Namuose manęs laukė ne duona ir druska, o karšta arbata, viskiukas ir mylinti žmona, kuri su Aida taip pat sėkmingai, be nuotykių lėktuvu pasiekė namus…

Procedūros, vakarienė, taurė už mus, už Kijevo chapterį, už kelionės draugus, paskutinė nuotrauka į Facebuuką ir….. ilgai laukt nereikėjo… smigau ant sofytės prie TV 🙂

Harley valdo, chebryte, ne kitaip…. Ir labiau važiavimas ant jo, o ne laikymas “šiltai” 🙂

Dainius Suckelis

Parašykite komentarą

Orų prognozė »

© 2016 H.O.G. Vilnius Chapter Lithuania. Sprendimas Į viršų