Amerikietiškos grožybės: nuo Čikagos iki Vankuverio

Atostogaudamas motociklo balne matai įvairius dalykus tokiomis akimis, kokiomis niekados į pasaulį nepažiūrėtum. Važiuodamas mašinoje tu visuomet esi atskirtas nuo gamtos ir, būdamas prie to įpratęs, nesuvoki, kad visa, ką matai per automobilio langą, yra ne kas kita, kaip tik dar viena TV laida. Esi pasyvus stebėtojas ir viskas, kas praslenka pro tave, yra įrėminta nuobodulio rėmuose. Lekiant motociklu tie rėmai išnyksta. Atsiranda absoliutus ryšys su viskuo, kas yra aplinkui. Esi tame paveiksle, o ne vien į jį žiūri iš šono, ir tas buvimo pojūtis pribloškia. Bevinguriuojant kalnų keliukais, šiek tiek užtrunki (skaičiuojant sekundėmis), bet tai  suteikia daug daugiau džiaugsmo, kai esi apžergęs savo žirgą ir strimgalviais neri į posūkius, o nesi svaidomas į šonus, aptvertas būdoje ant ratų. Ant lekiančio motociklo nelabai išeina pasišnekėti, nebent būtum mėgėjas rėkauti. Važiuoji nugrimzdęs vaizduotėn, mąstydamas apie aplinką. Apie vaizdus ir garsus, apie nuotaiką, kurią sukelia  oras, kvapai ir apie atklystančius į galvą atsiminimus, apie motociklą bei kraštą, kuriame atsidūrei, mąstai neskubėdamas ir svajodamas,… jausdamas mylimo žmogaus kūną ir tave apsivijusias jo rankas… Taip atostogauji ant motociklo kelyje.

Transžemyninė HOG Lt kelionė motociklais Čikaga – Vankuveris (Chicago-Vancouver)  prasidėjo Čikagoje nuo legendinio kelio Route 66  pradžios. Tik šį kartą mūsų maršrutas tęsėsi šiaurine JAV  dalimi, kuri pasirodė nemažiau įdomi, negu pietinė. Motociklus “Eagle rider” parūpino visai naujus, daugumai  spidometrai rodė nedaugiau kaip10 mylių. Buvome užsisakę  7 H-D  Road Glide ir 2 H-D Ultra, tokiusi ir gavome, daugumą jų su Milwouke 8 naujais varikliais.   Iš Čikagos startavome 9 motociklų kolona, dar vienas ekipažas – Aurelijus su Aurelija prisijungė vėliau, Sturgyje. Pirmą dieną važiavome nedaug, apsipratome su motociklais, gavome  krikštą lietumi, – teko priverstinai pietauti pakelės McDonald’e. Lietus greitai pasibaigė ir mes vėl kelyje. Pirmas sustojimas už 150 km, H-D gimimo vietoje, Milvokyje (Milwaukee). Dienos “vinis” Harley-Davidson  muziejus. Malonus siurprizas: tik įvažiavusius į kiemą mus pasitiko mergaitė, prisistatė esanti  atsakinga už mūsų grupę ir nudžiugino, kad HOG nariams muziejaus aplankymas nemokamas, vienu žodžiu, jauskitės kaip namuose.  Mergaitė padarė mūsų bendrą nuotrauką  prie žymiosios motociklininko skulptūros ir pakvietė i muziejų. Užtrukome geras dvi valandas kol apžiūrėjome eksponatus, kurių ten labai daug, keli šimtai, pradedant nuo pirmojo 1903 m. motociklo iki dabartinų H-D. Rami vakarienė , – ryt jau laukia pirmieji išbandymai kilometrais.

Antra diena, planas – 600 km, bet paprastai gaudavosi gerokai daugiau,  juk nevažiuosi tiesiai, greitkeliais. Visada ieškome įdomesnių kelių ir keliukų, gražesnių vaizdų. Keliaujam Viskonsino (Wisconsin) valstija, privažiuojam Misisipę (Mississippi) –  upių motiną. Labai plati upė, tokių Europoje nesam matę, nuostabūs vaizdai važiuojant apie 50 km jos pakrante. Prisisotinę Misisipės vaizdų sustojame gražiame miestelyje ant upės kranto La Krose (La Crosse) ir vesterno stiliaus  bare skaniai papietaujam. Savęs nevaržome gaiviais gėrimais, net atsigaivinam šaltu alumi,  juk daugumoje JAV valstijų galima ramiai ir saugiai važiuoti iki 0,8 promilių. Kertam Misisipę ir per kalnus traukiam link nakvynės vietos. Nusileidę iš kalnų įvažiuojame į greitkelį ir čia pamatome vaizdus “be pabaigos”: prasideda prerijos.  Deja, čia jos gerokai civilizuotos ir kukurūzų bei sojų pupelių laukams  nėra krašto.

Motociklų gerokai padaugėja. Jaučiasi, kad artėjame link Sturgio, didžiausio motociklistų suvažiavimo Amerikoje.  Privažiuojame viešbutį, kuris pasirodo esąs šalia didelės H-D parduotuvės. Vakarienė meksikietiškame restorane, skanu, bet aštroka.  Ryte užsukam pas H-D dilerį, nusiperkam tai, ką pamiršome namuose, ko gali prireikti kelionėje – kas vasarines pirštines, kas skarelę, ar kokią smulkmeną ir – į kelią.

Per dieną kertam Minesotos (Minnesota) valstiją ir po  pietų įvažiuojam į Pietų Dakotą (South Dakota). Prasideda tikros prerijos, mažai dirbamų laukų, laukiniai vakarai, tikri indėnų kraštai. Pakeliui užsukam į indėnų genties Akta Lakota  muziejų, susipažįstame su tenykšte indėnų istorija, vėliau važiuojam šalia Misūrio (Missouri) upės į Crow Creek indėnų rezervatą.  Vaizdas, turiu pasakyti, liūdnokas, nebelikę tos indėnų galybės ir grožio. Namukai maži, apleisti, daug šiukšlių aplinkui, daug senų, surūdijusių mašinų prie namų. Matosi, indėnai labai sunkiai prisitaiko prie naujos civilizacijos… Liūdna nuotaika išvažiuojame iš rezervato. Prerijos aplinkui mus  neaprėpiamos, bet dar platesni virš jų pakibę grėsmingi, milžiniški, tamsūs debesys, slenkantys vis žemiau ir nejuokais gąsdinantys. Gerai, kad mūsų kelias tolsta nuo jų, bet  matosi, kad vėjas gena debesis link mūsų. Prasideda lenktynės, kas ką. Ten, kur tamsiausioji pilkuma nudryko iki pat žemės, išnyko horizontas, jausmas toks, kad šis juodulys tuoj pagriebs ir mus. H-D varikliai dirba be priekaištų ir mes norom nenorom padarome jų išbandymus. Septyniasdešimt…aštuoniasdesimt…devyniasdešimt penkios mylios per valandą (virš 150 km/val ).  Greitis pernelyg didelis , kad stebėtum aplinką, pradeda krapnoti. Zvimbiame plokščia lyguma, niekur nei  namo, nei medžio, nei automobilio, kelias glotnus ir švarus, motoro garsas aukštas ir nenutrūkstantis, tai tie 3000 apsisukimų, skelbiančių, kad variklis puikiai dirba. Vis labiau temsta. Plykstelėjimas ir tuoj pat nugriaudžia, krūpteliu. Jei užpuls audra – jokio šanso pasislėpti. Gyvenimo draugė tvirtai apsikabina. Jaučiu jos baimingą alsavimą į nugarą.  Aplinkui jokio miestelio. Vis dėl to mūsų greitis didesnis, negu debesies ir mums pavyksta išsiveržti iš juodulio tik šiek tiek sušlapus ir gavus gerą dozę adrenalino.  Juodus debesis paliekame už nugaros, įšokame į greitkelį ir dabar jau mūsų nepavysi. Vėl vakarienė  vesterno stiliaus bare mažame Murdo (Murdo) kelių gatvių kaimelyje ir planuojame kelionę rytdienai, nes turime tikslą pasiekti Juoduosius kalnus (Black Hills) ir Sturgį (Sturgis). Ryte aplankome vietinio miestelio įžymybę,- senovinių automobilių muziejų. Randame ten ir senų motociklų, ir šiaip visokių senų rakandų. Muziejus labai didelis, gal ne toks tvarkingas, kaip  H-D muziejus, bet eksponatų labai daug. Atsivėrė visa amerikinė auto-moto istorija.

Specialiai nevažiuojame į greitkelį ir vietiniu senuoju 90 plentu judam į vakarus. Pravažiuojam miestelį pavadinimu 1880. Jis įkurtas 1880 m ir nuo to laiko, rodos, užkonservuotas.  Patenki į 19 amžiaus vesterno   stiliaus miestelį. Jame  dažnai darbuojasi kinų kūrėjai, jame buvo susuktas žymusis „Šokis su vilkais“ (angl. Dances with Wolves) . Tai  JAV vesternas, gavęs 7 Oskaro apdovanojimus, ir dar 3 nominuotas. Filme pasakojama istorija apie JAV karininką, kuris susidraugavo su Lakotos indėnais ir paaukojo savo karjerą jų labui. Filmą režisavo, prodiusavo ir pagrindinį vaidmenį atliko Kevinas Kostneris. Tame miestelyje, daug kas autentiška, veikia baras, bažnyčia, yra ir sena geležinkelio stotis. Praleidome kelias valandas besižvalgydami.

Neužilgo pamatome  kalnus ir įvažiuojame į Blogųjų Žemių (Badland) nacionalinį parką, kuriame grožimės erozijos ir karščio poveikio sukurtu  keistų pavidalų kraštovaizdžiu: nudūlėjusiais kalnais stačiais šlaitais, plokščiomis jų viršūnėmis, aplinkui plytinčiomis prerijomis.  Pastebime, kad keliuose motociklų daugiau, negu mašinų,  dauguma motociklininkų važiuoja be šalmų, nes Pietų Dakotoje, galima važinėti be šalmo. Oras puikus, saulėta, temperatūra gerokai virš 200C, mes irgi nusiimam šalmus ir lėtai važiuojam per nuostabaus grožio kalnų parką, vis sustodami nuotraukoms ir pasigrožėti vaizdais. Parkas baigiasi, užsidedam šalmus ir vėl į kelia – link Rapid Sičio (Rapid city), kuris yra Juodujų kalnų prieigoje ir visiškai šalia Sturgio. O ten  vyksta  jubiliejinė ( 77’a)  moto šventė, kurioje sudalyvauti kiekvieno motociklininko svajonė.  Pasidėję daiktus į viešbutį, šiek tiek nusiprausę kelionės dulkes, važiuojame į Sturgį. Šventė, kurioje dalyvauja 300-400 tūkstančių motociklininkų. Tiek motociklų vienoje vietoje dar nesame matę. Daug gyvos muzikos, barų, visko kas susiję su baikerizmu. Na, ir aišku daug merginų, šokančių baruose.  Sutemus grįžtame į viešbutį. Kitą dieną laukia įspūdinga kelionė po Sturgio apylinkes ir Juoduosius kalnus.

Kelionė po Juoduosius kalnus būtų verta atskiro pasakojimo, kiek įdomaus ten pamatėme. Jei trumpai – apsiribosime nuostabiu Hill miesteliu (vėl gi – pilnu motociklų ),  Pašėlusio Arklio (Crazy Horse) memorialu , pradėtu kurti 1948 m. Tai paminklas kalne vienam iš legendinių lakotų indėnų vadų. Jojantis indėnas ant arklio su priekin ištiesta kairąja ranka bus didžiausia skulptūra pasaulyje: jos aukštis 172 m., ilgis – 195 m.  Aplankome Rašmoro (Rushmore) kalno nacionalinį memorialą, kur uolose/kalne iškalti keturi JAV prezidentai.

Skanūs pietūs kalnų Keystouno (Keystone) miestelyje, kur mus pasitiko amerikos lietuvis, roko muzikantas Romas, čia grojantis vakarais vietiniame salūne. Gauname iš jo nemažai informacijos, ką vertą dar pamatyti.  Visa diena praeina važinėjantis po apylinkes ir Kusterio (Custer) nacionalini parką. Vakare, kas dar turi jėgų, važiuoja į Sturgį “pasitusinti”. Prie mūsų komandos prisijungia dar vienas ekipažas – Aurelijus su Aurelija – ir nuo šiol mes 10 motociklų. Jėga, tikras Lt desantas.

Sekanti diena:  per Juoduosius kalnus judame link Jeloustouno (Yellowstone) nacionalinio parko. Kertame Vajomingo (Wyoming) valstijos sien.  Aplankome legendinį aukso kasėjų Dedvudo (Deadwood)  miestelį, labai jau gražus vesterninis, 1961 m  paskelbtas kaip JAV nacionalinė istorinė vertybė. Skani kava Starbukse ir  toliau per kalnus iki JAVgeografinio  centro,  užlipame ant jo, kelios nuotraukos atminimui ir vėl į kelią, link kito gamtos paminklo – Velnio bokšto (Devils Tower). Tai prieš 50 mln. metų iškilęs 265 m. aukščio, apie 100 m. pločio kalnas monolitas, suformuotas iš vulkaninės lavos.  Važiuojant iki jo vėl mus pasiveja juodi debesys su žaibais, tik šį kartą nebepavyksta nuo jų pabėgti. Sustojame pakelės bare, pilname baikerių, visi slepiasi nuo lietaus. Baras su ypatinga aura, visos sienos nurašinėtos, vietos nedaug, o žmonių daug. Maisto nėra, tik gėrimai. Visi stovime (prisėsti nėra kur ) kokią valandą, kol aprimsta lietus. Pasiekus Velnio bokštą  vėl šviečia saulė.  Kelios įspūdingos nuotraukos ir  į kelią, nes netikėtas lietus sutrikdė mūsų planus ir mes turime vytis prarastą laiką. Prieš akis išnyra didžiuliai kalnai ir mes nežinome kas mūsų laukia. Pasirodo, tą popietę  mes kirtome aukščiausią perėją savo visoje kelionėje. Tai Pauder River perėja (Powder River Pass) 9666 pėdų ( 2946 m. ), taigi, buvome beveik 3 km aukštyje.  Vaizdai nuostabūs, bet vakaras nenumaldomai artėja ir mes skubame.

Sutemo iki viešbučio likus 40 km. Tą atstumą važiavome lėtai ir ilgai, nes laukiniai gyvūnai be perstojo pasirodydavo šalikėlėse ir taikėsi išbėgti į kelią. Sėkmingai pasiekėme viešbuti mažame Greibul ( Greybull) miestelyje. Viešbutis toks, kad, rodos, 50 metų nematęs remonto. Bet mes buvome tokie pavargę, kad tai mums netrukdė gerai išsimiegoti. Ryte šeimininkas pateikė gausius pusryčius lyg ir atsiprašydamas už nepatogumus.

Kita dieną vėl į vakarus link Jeloustouno  parko per Vajomingą . Kavos pertraukėle Kodi  (Cody)  miestelyje ir mažas motociklo remontas.  Aurelijui sankaba pradėjo prastai dirbti, įtarėme, kad trūksta sankabos skysčio, jo nusipirkome vietinėje moto parduotuvėje, pripylėme ir problema išspręsta. Tuo pačiu aplankėme didžiausią Vajomingo vakarų kultūros muziejų. Labai įdomus muziejus: viena didžiulė ekspozicijų salė skirta indėnų kultūrai ir istorijai, kita, ne ką mažesnė, – baltųjų užkariautojų istorijai. Akivaizdžiai, be jokių pagrižinimų, parodoma, kaip buvo užkariauti indėnų kraštai, kas vadovavo okupantų kariuomenei, kiek indėnų buvo išžudyta. Atrodo du prieštaraujantys poliai, bet viename muziejuje. Po pietų  įvažiavome į Jeloustouno  nacionalinį parką. Tiek daug apie jį buvome skaitę, labai laukėme šios dienos. Tai seniausias ir žymiausias JAV nacionalinis parkas, įkurtas 1872 m.  Žymus savo geizeriais, įvairiais geologiniais reiškiniais ir gausia gyvūnija. Grizlių ( lokių ) čia labai daug ir kasmet jie sudrąsko po kelis turistus, kurie per toli nuklysta į miškus. Visur yra instrukcijos, kaip elgtis sutikus kelyje grizlį.  Bizonų irgi labai daug. Mums važiuojant per vieną tiltą, pamatėme bizoną, kuris sugalvojo pereiti į kitą upės pusę, susitikome jį viduryje tilto. Prisispaudę prie krašto garbingai jį praleidome. Nesakyčiau, kad būtų buvę jauku,- nežinai, ką jis gali kada sugalvoti.

Visas parkas išsidėstęs aukščiau negu 2 km virš jūros lygio, todėl  vėsu. Pamatėme žymiausią ir didžiausią geizerį 1870 m. pavadintą Senojo Ištikimojo (Old Faithfull) vardu.  Tai aktyvus, ištrykštantis maždaug kas 1,5 val,Ttrykštantis vanduo pasiekia  30 – 55 m. aukštį.  Įspūdingas reginys, trunkantis apie 10 min.. Parke daugybė  mažesnių geizeriu, karštų versmių, krioklių, karšto purvo ir skaidrių kunkuliuojančių ežerėlių. Paskyrėme visą dieną  įvairių parko  gamtos objektų aplankymui.

Kitą dieną patraukėme į greta esantį Grand Tetono (Grand Teton) nacionalinį parką. Oras nelepino, ryte lijo, atidėjome važiavimą kuriam  laikui, bet lietus nesiliovė ir mes su pilna lietaus apsaugos ekipiruote vėl kelyje. Pasiekus Grand Teton parką, lietus pasibaigė ir mes, besigrožėdami snieguotomis kalnų viršūnėmis ir gražiais ežerais, judėjome link Idaho (Idaho) valstijos. Sustojus  ežero  trumpam poilsiui ir pasigrožėti vaizdais, pamatėme pievoje  kelias gyvates, po to – dar kelias. Kažkaip visiems dingo noras eiti per pievą iki ežero.

Papietavus labai gražiame kalnų kurorte Džakson (Jacson) kirtome aukštą kalnagūbrį, nuo kurio nusileidus  atsirdūrėme Idaho valstijoje. Privažiavome Mėnulio kraterių nacionalinį monumentą (Craters of Moon national monument). Įspūdingas vaizdas: nesenai išsiveržusio ugnikalnio sukietėjusi  lava atrodo tave nukelia į mėnulį. Iš to ir kilo šios vietovės pavadinimas. Nakvojame miestelyje Heili (Hailey), kurio pusė, pagal “Lonely planet” priklauso aktoriaus Briuso Vilio (Bruce Willis) šeimai.  Čia šalia kalnuose yra jo ranča, tą patvirtina viešbučio darbuotoja, pasakydama , kad iš miestelio gali ją pamatyti, dar parodo ranka į kurią pusę. Už 15 km nuo Heilio  aplankome  dar vieną gražų nedidelį miestelį – kalnų slidinėjimo kurortą  Kečumą (Ketchum). ).  Mums šis miestelis buvo įdomus ir dėl to, kad  paskutiniuosius savo gyvenimo metus jame praleido Ernestas Hemingvėjus (Ernest Hemingway), čia jis buvo nusipirkęs namą, čia jis ir palaidotas. Dalis komandos aplanko jo kapą, kas nemėgsta kapinių – vaikšto po kalnų kurortą, mėgaujasi gera kava vietiniame Starbukse. Kavinėje ant sienos pamatome didelę Ernesto nuotrauką, panašu, kad jis čia buvo dažnas svečias.

Vėl gražus kelias per kalnus, serpentinai, kvapą užimantys vaizdai. Nakvynė  Mak Kol (McCall) miestelyje, prie didelio ežero. Aplinkui daug golfo laukų, Aurelijus su Aurelija neišlaiko, išsinuomoja lazdas ir sužaidžia golfo partiją. Pasak Aurelijaus, golfo žaidimo kainos labai nedideles.

Ryte nedidelis incidentas su vietiniu gyventoju, kuris, nesupratęs mūsų jumoro, iškviečia policiją ir mums išrašomas protokolas už amerikiečio įžeidimą. Nusifotografuojame su policininku ir mes vėl kelyje. Vėl kalnai, neužilgo kertame Vašingtono (Washington) valstijos ribą. Ilgą laiką važiuojame šalia Sneik (Snake) upės ir Retlsnake kalvų (Rattlesnake Hills). Sustoti ir nueiti prie upės noro nebuvo,  gyvačių jau buvome matę užtektinai.  Nakvynė Jakima (Yakima) miestelyje, šalia Jakimos indėnų rezervato.

Ryte išvažiavus pamatome  Rainer kalną (Mt. Rainer) su snieguota viršūne. Nors iki jo dar 100 km, bet jis didingai iškilęs virš kitų kalnų. Pasiekiam  Rainer kalno nacionalini parką. Susimokėję parko mokestį privažiuojam prie pat kalno papėdės. Vaizdas labai gražus, tai gražiausias ir aukščiausias kalnas visoje valstijoje, jo aukštis 14 411 pėdu ( 4392  m ) . Išvažiuojame iš nacionalinio parko ir patenkame į didmiesčio Sietlo (Seattle) prieigas. Mašinų labai daug, kelyje daug šviesoforų, o greitkeliuose – kamščiai. Iki viešbučio Sietle likusį atstumą 90 km važiuojame gal tris valandas.  Vakarienė ant vandenyno kranto žuvies restorane ir po to pasivaiksčiojimas po naktinį Sietlą.  Sietlas – tai rock’n’rolo,  kavos ir kompiuterių miestas . Čia Bilis Geitsas (Billy Gates) sukūrė Microsoft korporaciją, čia atidaryta pirma pasaulyje Starbukso (Starbucks)  kavinė, čia atsirado grupė Nirvana ir gimė naujasis rokas. Tai  Džimio Hedrikso (Jimi Hendrix) gimtinė, čia pradėjo kelią roko monstrai Pearl Džam (Pearl Jam) ir Saungarden (Soungarden).

Vakare vaikščiodami po Sietlą lankėme “knygynus” ir visur jautėme laisvės kvapą. Čia marihuana legalizuota ir laisvai jos gali nusipirkti specializuotose parduotuvėse. Nemaloniai nuteikė tik žiurkės, lakstančios po gatves. O gal tik mums pasirodė?… Labai keistas miestas.  Kitą ryta užsikėlėme į aukščiausią apžvalgos bokštą  Erdvės Adatą (Space Needle) ir aplankėme įžymujį  Sietlo Modernaus meno (Pop Art) muziejų.

Tą dieną važiavome nedaug, apie 200 km,  daugiau naudojomės keltų paslaugomis ir nejučiomis atsiradome Kanadoje, Vankuverio saloje, Viktorijos (Victoria) miestelyje. Nuostabaus grožio miestelis, su labai gyva naktine programa, daug barų su geromis muzikos grupėmis. Čia jausmas, kad esi Europoje, tai perteikia žmonės, europinio stiliaus pastatai, kartais girdima prancūzų kalba ir visur labai gera kava.  Ryte pažiūrėjome Drakono (Dragon) kanojų varžybas įlankoje, tokių dar nebuvome matę. Kiekvienoje kanojoje po  22 žmones, 20 irkluoja, vienas muša būgną (duoda tempą), vienas vairuoja. Įspūdingas vaizdas. Aplankėme stilizuotą žveju kaimelį su namais ant vandens (vietines Rumšiškes ).

Pavažiuojam 100 km ir jau kitu keltu keliamės į Vankuverį (Vancouver). Vėl didmiesčio problemos: kamščiai, vos prasimušame į centrą. Naktinis Vankuveris įdomus, aplankome Olimpinės ugnies vietą, kelis barus, tai paskutinis mūsų vakaras, galime atsipalaiduoti ir paskęsti Vankuverio naktiniame gyvenime.  Ryte grąžiname  motociklus, dar kelias valandas pasivaikštome po miestą, po pietų vykstame į oro uostą ir skrendame namo.

Kelonės suvestinė: Kelionė tęsėsi dvi savaites,  nuvažiuota 5 400km, pabuvota  8 valstijose, aplankyti 6 nacionaliniai parkai, įveikta daugumai aukščiausia kalnų perėja gyvenime ( 2946 m).

Tai įsimintinos atostogos, nes atostogaudamas motociklo balne pamatai pasaulį tokiomis akimis, kokiomis į jį niekados nepažiūrėtum.

 

Sigita Aidietienė, Arvydas Skernevičius

 

Komentarai

Parašykite komentarą

Orų prognozė »

© 2016 H.O.G. Vilnius Chapter Lithuania. Sprendimas Į viršų