IRON BUTT arba liaudiškai tariant – “Geležinė subinė”

Senai audžiau mintį išbandyti savo galimybęs. Jaunytstėje ne vieną kartą yra tekę Vilnius – Nurnbergas ±1550 km važiuoti verslo reikalais be jokių sustojimų ir pakankamai greitai.  Bet mašina yra mašina, o baikas yra baikas! Visi žinome skirtumus.

Taigi, karts nuo karto pasiskaitydavau Iron Butt’o web’e apie tai kas vyksta, pakraipydavau galvą matydamas tokius skaičius, kaip 10.000 mylių per 10 dienų, ar tai, kad IRON BUTT  “padarė” 69-ių ar 79-ių metų baikeris… Žodžiu, aš ir toliau laukiau savo eilės 🙂 Buvau užsiminęs apie tai Loretai, bet kai ji paklausė –   kodėl tau to reikia?  – negalėjau paaiškinti savo noro. Nei reikia, nei ką. Noriu ir tiek 🙂 Noriu išbandyti savo galimybes, savo užpakalį. Apie tai kalbėjome ir su Kęstučiu, ir su Žeraldu, bet ir iš jų nesulaukiau palaikymo :). Didžiam mano džiugesiui, kad ne vienas toks esu, buvo  mestas mūsų klubiečių iššūkis pereitais metais. Audrius, Aleksandras ir Vidmantas mūsų žiniai 2016 metais įveikė pirmą level’į – SaddleSore 1000 mylių per 24 val. Ir kuomet atėjo šių metų sezonas aš jau viduje žinojau, kad šie metai yra ir mano “subinės” išbandymo metai, geležinė ji ar tiesiog :). Ėmiau dažniau dairytis žemėlapyje kur ir ką galėčiau įveikti. Kaip tik tuo metu pakliuvo informacija apie antrą pagal dydį po Faaker See Willingen’e vykstantį renginį Vokietijoje. Štai ir mano maršrutas 🙂 Žinojau, kad vienam nėra labai smagu ir saugu leistis į tokio tipo kelionę, tad pirmai progai pasitaikius, o ji buvo susitikus su Mariumi, pasiūliau jam šią “avantiūrą”. Jis sutiko, tad beliko tik sulaukti porą mėnesių, pasikalbėti apie Iron Butt’a su važiavusiais ir laikui atėjus startuoti. Bet gavosi, kaip dažnai būna – Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Marius dėl įtempto darbo grafiko atsisakė, tad reikėjo operatyviai keisti planus. Kadangi prie visų smulkmenų mano planavime yra prisidėjęs mūsų Audrius, pamaniau, jog pakoregavus maršrutą reikėtų atkartoti Baltic Challenge SaddleSore 1000. Kaip tik tuo metu aplink Vilniaus kraštą ratus sukdavome su Aivaru bei kitais mūsų klubiečiais, tad pasiūliau “geležinės subinės” variantą bei datą. Iš visų girdėjusių “pasirašė” šių metų naujokas Aivaras. Ir dar kartą jam dėkoju už tai, kad nepabūgo mesto iššūkio 🙂 Jam tiek daug visko naujo  buvo  šio raido metu, bet apie tai gal jis pats kada papasakos :). Taigi, turim maršrutą, turim laikus, turim visą planą, belieka tik susirasti liūdininkus ir pirmyn. Žinojau, kad Žolinės gali prarętinti liūdininkų gretas, kad klubiečiai bus palikę Vilnių per šventes, bet visgi atsirado ir net ne vienas 🙂 Ir jiems aš dar kartą dėkoju. Ačiū mūsų su Aivaru vardu Adomui, Andriui, Otonui. Adomas su Andriumi ne tik išlydėjo, bet ir pasitiko, padarė puikių nuotraukų, “susuko” video, kuriame jei matėte, per duotą interviu aš nuo nuovargio pamiršau bendro raido partnerio vardą :). Akivaizdu, kad ratukas nebuvo lengvas.

Paskutinė diena prieš startą. Baikas dar “papiltas” garaže, tad vakaras aiškus – suku varžtus. Naktis šiaip sau ir manau suprantama, kad jaudulys savo darbą daro. Iki pietų susitvarkęs darbinius reikalus nusprendžiu numigt posmą, deja, gavosi tik pagulėjimas užsimerkus ir tiek žinių 🙂 Ir štai priartėjusi starto valanda. Mudu su Aivaru laukiame atvykstančių Adomo ir Andriaus, užsipildome formas, užsipilame degalų ir laukiame 17:00,  kuomet jau galėsime pasiimti čekį, fotografuoti jį prie spidometro rodmenų ir judėti numatytu maršrutu.

17:07 startuojame. Nėra daug ką pasakoti apie tai, kaip važiuoji. Visuose punktuose vyksta tas pats: sustoji degalinėje, pasižiūri per kiek “atmynei”, paskaičiuoji išlošto laiko minutes, tada expresso, cigarilė, informacija Feisbukui ir gausiai palaikymo komandai (AČIŪ ir Jums 🙂 ), tuomet piliesi degalus, eini į WC ir tik tada čekio. Jį fotografuoji, susidedi ir startuoji link kito taško. Klaipėda, Liepoja, Saldus, Ryga, viskas paprasta, maždaug apie 600 km įveikiame ramiai, be nervų, nuovargio ar streso. Truputis kelio remonto darbų sakyčiau netgi į naudą, kuomet sustoji prie šviesoforo keletui minučių. Rygos punkte ilsimės kiek ilgiau, spėjame paskaityti ir atrašyti FB palaikymo komandai. O nuo čia jau ir prasideda… Oro sąlygos pasikeičia, lauke svyruoja nuo +4 iki +6 laipsnių, nežmoniška drėgmė važiuojant link Parnu palei vandenį. Asmeniškai daug jėgų pamečiau šioje atkarpoje, tad švintantis rytas viduje lyg ir nešė džiugesį, nes bus šilčiau, bet kur tau. Įvažiavus i Taliną šviesdėžėje prie laikrodžio degė tik +6 šilumos. Siaubas 🙂 Pervažiavus Taliną, pailsėjus degalinėje išvažiuojant jau mačiau, bet dar nejaučiau +10 🙂 Ir tik už gero pusvalandžio, pakeliui link Tartu, rankeną atsukinėt ėmėme smarkiau. … Tartu vėl tas pats, tada keletas remonto darbų, Valmiera. Važiuojant daug kur remontuojamomis atkarpomis, baisiuoju keliu link Rygos ir pamačius kelio ženklą su likučiu iki Rygos 34 km, o ant baiko tablo 12:43 val. ne juokais išsigandau. Juk mums dar gabalas važiuoti, o mes dar Rigos nepasiekėme. Aivaras lyg ir bandė raminti, bet man tai nepadėjo. Pasakiau, kad minam ir minam nežiūrėdami nei fotoaparatų, nei linijų, bet viską darome apgalvotai ir tik tuomet kai yra 100% saugu. Ir mes Bauskos Statoil’e nulipę nuo baikų iškart ėmėme skačiuoti. Prisimenu, kad niekaip negalėjome suvest galų. Tuomet paprašiau Aivaro, kad jis pažiūrėtų, ką rodo googlas, per kiek nuo Valmieros iki Bauskos galėtume atvažiuoti (juk negali greičiau, kaip +10%). Berods googlas rodė 2 val. 35 min. kelio. Mes atkarpą įveikėme per 2 val. 10 min. Nušvito veidai, supratome, kad turime ir laiko poilsiui, ir nereikės atsukus ant 100 mylių varyti nuo Panevėžio link finišo. Bauskėje nutarėm iki namų važiuoti be sustojimų… startuojam… baisusis Panevėžio aplinkėlis, bet norint spėti, važiuojant turėti rezervinio laiko, turi ir čia veikti, o ne vilktis su visais kolonoje. Berods likus dešimčiai kilometrų iki Ukmergės imu stabdyti, suprantu, kad monotoniškas važiavimas mane žudo. Numetu šalmą ir net nenoriu daugiau jo dėtis, nes ausų galiukai ištino nuo jo per parą laiko 🙂 Nors Audrius ir Vidmantas sakė –  Jokio maisto. Ir visos kelionės metu mes laikėmės nurodyto raciono, bet aš prikišu į save maisto, priešingai nei Audrius hotdog’ą :), tik energetinio (batonėliai, tubelės) išgeriu pirmą kartą (per visą kelionę tik du expresso) visą puslitrį taip pat kažko energetiško ir tik tada sėdu ant baiko. Jau neatsimenu kaip atsidūrėme Vilniuje. Žinau tik vieną, kad Loreta pagal mudviejų susitarimą ant FB sienos paskelbė žinią, kad mes pravažiavome Ukmergę, tad žinojome, kad mes būsime laukiami. 16:00 Statoil’as…, o jame be finišo ir besisšypsanti chebrytė, ir fotosesija, ir trumpas pasakojimas apie viską. Paskutinis čekis, paskutinė nuotrauka parodymų ir lygtais viskas baigėsi. Per 22:52 val. nuvažiuotos 1056 mylios.

Namuose atsimenu, kad su Loreta pakėlęs taurę šampano už sėkmingą raidą, jau net eiti į dušą nebeturėjau jėgų :). Tik po geros valandos atsiprausęs, prie cigaro įsipylęs viskio taurę, atsipalaidavęs, dar atradau jėgų vakarą “prasitęsti” iki 22 valandos.

Kitos dienos ryte buvo pasiūlymas padaryti meet’ą ta proga. Taip ir padarėme. Aš, Loreta, Aivaras, Sabina, Audrius, Žilvinas, Linda, Saulius, Marius, Žeraldas susirinkome drauge pavakarieniauti Markus ir KO steak house, pakalbėti apie mūsų nuotykius bei apie būsimas keliones. Labiau gal sakyčiau konkrečiai apie Iron Butt’us 🙂 Šiame pasakojime labai nesiplėsiu, bet tik informuosiu – chebryte, kas nori tai pajusti savo subine – ruoškitės 🙂 Ir, kaip ne kartą esu minėjęs, kad geležinę subinę supras tik kita geležinė subinė. Tad dauginkime gretas… Nežinau, gal tai liga, bet aš noriu dar 🙂

Su Audriumi turime jums tris pasiūlymus kitiems metams, ties kuriais dabar intensyviai dirbame ir kuris bus pristatytas per metinį susirinimą 🙂

O šiandien turiu tik vieną žinią – mūsų 2017 Baltic Challenge SaddleSore 1000 yra užskaitytas, ir kad Iron Butt’o asociacija pasipyldė dviem tikromis geležinėm subinėm 🙂

Saugaus važiavimo ir įdomių kilometrų likusio sezono metu.

Dainius Suckelis

 

 

Komentarai

Parašykite komentarą

Orų prognozė »

© 2016 H.O.G. Vilnius Chapter Lithuania. Sprendimas Į viršų