Ar tai buvo geriausia mano kelionė motociklu? … taip , be jokios abejones taip !

Kelionė “ Best the West “ 2015.08.26 – 09.12 , dvi savaitės po JAV laukinius vakarus.

map

Mūsų klubo HOG.Lt komanda: 15 žmonių (8 motociklai) susirinko Las Vegas’e (Nevada), porą dienų iki kelionės, norėdami aklimatizuotis. Reikėjo priprasti ir prie pakitusios oro temperatūros (Las Vege buvo gerokai virš 30°C), ir prie kitos laiko juostos (10 valandų atgal lyginant su Lietuva). Susipažinome su miestu, jo judriu gyvenimu dieną ir naktį, pilnais lošimų namais ( bet patys nelošėme, nenorėjome baigti kelionės anksčiau laiko :). Ragavome šaltą alų Harley-Davidson cafe, užsukome pas H-D dilerį ( o didumas ! ), lankėme kitas žymias miesto vietas. Vakarais eidavom į įvairius renginius-koncertus, stengėmės  neužmigti, bet tai nevisada pavykdavo… stipriai veikė laiko juostų pasikeitimas.

I-oji kelionės diena. Šeštadienis, rugpjūčio 29 d.

Ryte du Eagle Rider autobusiukai, paėmę mus iš viešbučio,  nuvežė į moto nuomos punktą. Eagle Rider – didžiausia motociklų nuomos agentūra JAV, turinti nuomos punktus visuose šalies miestuose, vienintelė teikianti tokią paslaugą, kad gali viename mieste motociklą išsinuomoti, o grąžinti – kitame. Motociklus gavome greitai ir pakankamai naujus, 1-2 metų senumo, pravažiavusius 10-30 000 km. Iš anksto buvome užsakę Harley-Davidson Elektro Glide Ultra modelius: vieni gavome Ultra Limiter, kiti – Ultra Classic. Algirdas užsakė ir gavo Street Glide, nes važiavo vienas. Lagaminus su nereikalingais kelionėje daiktais palikome moto nuomos punkte. Kai pasakėme, kad važiuojame į Mirties slėnį (Death Valley, Kalifornija), nuomos punkto darbuotojai bandė mus atkalbėti nuo tos minties, siūlyti kitus maršrutus, nes ten labai karšta. Aurelijus ir Aurelija, supratę situacijos rimtumą, nusipirko šaldomąsias liemenes, kurias rekomendavo Eagle Rider vyrukai. Liemenės pamirkomos vandenyje (kol prisigeria vandens), apsirengiamos po striuke, garuodamos šaldo kūną ir gelbsti, kai lauke labai karšta. Kepinant saulei, temperatūrai esant gerokai virš 30°C, pajudame link Mirties slėnio. Kiekvienas pratinamės savo baiką ir didelį karštį. Išvažiavus iš miesto prasideda dykumos su skurdžia augmenija, nedideli gelsvi, rusvi, pilki kalnai be jokios augmenijos. Oro temperatūra kyla ir kyla aukštyn. Tenka nusileisti šalmų priekinius stiklus, nes karštas oras degina veidą, ypač akis. Paskutinis miestelis prieš Mirties slėnį Pahrump. Užsipildome degalų ir vandens atsargas maksimaliai. Reikia pažymėti, kad kuro įsipilimas nėra maloniausias dalykas JAV. Ten nieks, kaip Lietuvoje neipils, kol nesusimokėjai. Kreditines korteles nevisada priima, nes dažnai papraso 5 skaičių pin kodo, o mes žinome tik 4 … Tada, jei yra dirbantis zmogus, palieki jam savo kortele arba daugiau pinigų, kaip uzstatą, tada eini piltis kuro, po to eini susimokėti, na vienu žodžiu ilga ir nemaloni procedūra. Kai komandoje 8 motociklai, tas užsitesia gerą pusvalandį ir daug keiksmų, prisimenant kaip Lietuvoje patogu.

Is Nevados įvažiuojame į Kaliforniją, ausyse suskamba V.Kernagio hit’as “ O Kalifornijoje merginos, lengvas vynas ir saulėtas  dangus “. Dangus tikrai saulėtas, bet daugiau nieko… Sustojame prie Mirties slėnio nacionalinio parko ribos, sumokame automatui mokestį ir įvažiuojame į “pragarą”. Romantika dingsta, Kernagio daina ausyse nutyla, karštis tampa sunkiai pakeliamas, metalinės motociklo detalės tiek įkaista, kad nuspausti sankabą ar priekinį stabdį su vasarinėmis pirštinėmis tampa kančia (degina pirštus). Gerą valandą pasikankinus karštyje, atvažiuojame į viduryje dykumos esančią oazę – rančą, kurioje turime nakvoti. Nulipę nuo motociklų ir nusiėmę šalmus pajuntame, kad ne tik labai karšta, bet ir labai vėjuota. Įspūdis toks, kad kažkas karštu fenu pučia tau tiesiog į veidą ir į akis. Temperatūra + 48°C . Gerai, kad yra baras, kuriame gaivūs gėrima ir veikia kondicionierius. Atgavę jėgas ir pailsėję nuo beprotiškos kaitros, važiuojame dar apie 40 km – į Bad Water – iki žemiausios Amerikos žemyno vietos (~300 pėdų , t.y. ~ 100 m žemiau jūros lygio) . Vaizdai įspūdingi, karštis irgi. Grįžtant į rančą pasukame ilgesniu, bet labai gražiu, keliu: siauru, vingiuotu, su stačiomis nuokalnėmis, tik vienos krypties, pavadintu “Artist way”, žymiu savo spalvotomis uolomis. Temperatūros pokyčius galejome stebėti motociklo parodymų skydelyje, radę programoje, kaip pasikeisti iš Farengeitų į Celcijus. Vos kvėpuodami nuo kaitros grįžtame į rančą, situaciją išgelbėja šaltas alus iš “krano”. Kai kurie bando atsivėsinti baseine, tačiau vandens temperatūra kaip karštoje vonioje – atvėsti neįmanoma.

II-oji kelionės diena. Sekmadienis, rugpjūčio 30 d.

Išvykstame 6 val. ryte, dar betekant saulei. Nebenorim išbandymo karščiu. Saulei tekant atsiveria įspūdingi Mirties dykumos vaizdai, gražus dangus. Kelias tuščias, gal valandą važiuojam nesutikdami nei vienos transporto priemonės.  Po kelių valandų, temperatūrai gėsmingai artėjant prie 40°C, paliekame Mirties slėnį. Pasukame į kalnus, važiuojam siauru serpentinu, pasiekiame miškus, gėrimės vaizdais. Temperatūra kalnuose – maloni kelionei, apie 25-30°C. Atvykstame į viešbutuką kalnuose, prie Kern upelio (Kalifornija). Vaizdai gražūs, tačiau jokio bariuko, kavinukės ar restorano šalia. Važiuojame į netoliese esantį miestelį pietauti. Grįžę atgal, maudomės gaiviame Kern upės vandenyje. Vakare organizuojame pikniką viešbutėlio terasoje, kepame grilyje dešreles, dalijamės įspūdžiais ir planuojame sekančios dienos kelionės detales.

 

III-oji kelionės diena. Pirmadienis, rugpjūčio 31 d.

Prasidėjo plieninių žirgų ir mūsų išbandymas kalnų keliais. Tokie vingiuoti, „susukioti“ keliai retai kur būna! Kai kur ant kelio pasitaiko molio ir smėliuko, nubėgusio nuo kalnų, Tenka sukaupti visą dėmesį į vairavimą, žvalgytis aplinkui nebėr kada. Keliuose transporto judėjimas labai mažas, kelių kokybė gera, tai ir džiugino ir leisdavo kartais pasigrožėti vaizdais.  Pakeliui stojame mažuose miesteliuose, bariukuose, geriame kavą, vandenį, dalijamės įspūdžiais su vietiniais, visiems įdomu, kaip mes čia atsibastėme iš taip toli ( Lietuvos ) su motociklais.  Puikiai nusiteikę keliaujame toliau. Įveikę virš 300 km, pasiekiame Sekvojų ir Karalių kanjono nacionalini parką (Sequoia and Kings Canyon National park, Kalifornija). Ore jaučiasi dūmų kvapas, budi daug gaisrininkų brigadų, kelias į Karalių kanjoną uždarytas dėl gaisrų miškuose. Važiuojame apžiūrėti didžiųjų sekvojų – tai didžiausi ir seniausi medžiai mūsų planetoje. Pats didžiausias jų – vardu Generolas Šermanas (General Sherman). Jam 2200 metų, aukštis 84 metrai, apimtis apačioje  31 metras. Pasijunti toks mažas… Apžiūrėję didžiąsias sekvojas, bevažiuojant atgal, laukymėje pamatom mešką su meškiuku. Sustojame, stebime, bet neišjungiame variklių, nedrįstame eiti artyn. Pakeliui į viešbutį sutinkame dar ir stirną. Signalas kelio Kapitonui ( taip vadinamas važiuojantis priekyje ), reikia važiuoti ypač atsargiai.

IV kelionės diena. Antradienis, rugsėjo 1 d.

Prasidėjo nauji mokslo metai. Antra para nėra ryšio su namais, antra diena telefonai „ne ryšio zonoje“ (esam kalnuose), toli nuo namų. Ore tvyro dar didesnis dūmų kvapas lyginant su vakar diena – su miškų gaisrais kovojama sunkiai, kaip pasakė užkalbinti gaisrininkai, dirba 2000 žmonių. Po pusryčių, vėl į kelią ir vėl kalnais. Pakeliui mažas miestukas North Fork, ieškome kur išgerti kavos, randame vesterninį, nutrintą barą “Buckhorn saalon”. Bet prastas įspūdis tik iš išorės. Viduje tikras vesterno bariukas su visokiais rakandais, žveriu iskamšomis ir t.t.  Pasitinka pagyvenęs šeiminkas su Harley marškinėliais, bare randame sustatytas moto lenktynių laimėtojo taures. Pasirodo  šeiminkas buvęs geras motokrosininkas, dabar ramiai važinejantis H-D. Smagu, kai baro šeimininkas pasako, kad žino, kur yra Lietuva, kad turi draugą lietuvį, kuris dažnai užeina pas jį į barą. Padovanojame savo klubo ženkliuką su užrašu Vilnius, bet jis sako, kad perduos jį savo draugui, jis tikrai apsidžiaugs. Ten geriame pigiausią kava visoje kelionėje,1 $ už puoduką, o kai išgeri, svetingas šeimininkas vėl pripila, bet jau nemokamai. Maloniai pabendravę su gera nuotaika patraukėme toliau kalnų keliais. Atvykstam į Josemite nacionalinį parką (Yosemite National Park, Kalifornija). Išnirus iš tunelio abipus Merced upės atsiveria ypatingo grožio uolėti kalnai. Didelį įspūdį visiems padaro didžiulė, vertikali 900 metrų (3000 pėdų) aukščio granito siena – uola, pavadinta El Capitan vardu, į kurią kopti atvyksta alpinistai iš daugybės šalių. Rašoma, kad lankantis Josemite parke, reikia pamatyti ten esantį gražų krioklį. Ilgai sukame ratus, kol prie jo privažiuojame (vienos krypties judėjimas keliuose). Nulipę nuo baikų, nueiname į krioklio matymo vietą, tačiau matome tik kalnus….krioklys vasarą išdžiuvo. Nakvynė viešbutyje ant kalnų upės Merced kranto.

V-a kelionės diena. Trečiadienis, rugsėjo 2 d.

Ir vėl į kelią. Ir vėl vingiuotais kalnų keliais. Tačiau kalnuotas kelias jau neilgas,  išvažiuojame į lygumas ir po 4 val. atvykstame į San Franciską (Kalifornija). Po kelionės gamta, parkais, miškais vėl patenkame į didmiestį! Tik čia vėsu, temperatūra apie 20°C (atpratom nuo tokių vėsių orų, šalta). Motociklais pervažiuojame įžymųjį San Francisko Auksinį tiltą (Golden bridge) du kartus – pirmyn ir atgal. Pasirodo – jis visai ne auksinis, ir dar debesys pakibę ant jo. Apžiūrėję tiltą, važiuojam į įdomią miesto vietą – kylam motociklais į labai statų kalną (ne vienai keleivei striokas buvo, vyrai – neišsidavė), tada patenkam į unikalią gatvę: siaura, vienpusis eismas ir laaaabai stati ir vingiuota. Keleivės ( dėl visa ko ) nulipa, vyrai egzaminą išlaiko puikiai. Vėliau, palikę motociklus viešbučio aikštelėje, pėstute ir legendiniu San Francisko tramvajumi bastomės po kitas žymesnes miesto vietas: uostą, centrą, J.Keruako alėją, legendinę San Francisko moto fanų parduotuvėlę “Iron and Resin”. Kai kurie spėja aplankyti įžymius Jazz klubus ir namo grįžta tik gerokai po vidurnakčio, paskutiniuoju legendiniu tramvajumi, pasibaigus koncertui Blues & Biscuits klube. Tiems, kurie anksčiau nebuvo lankęsi San Franciske, pasirodė, kad vienos popietės ir nakties miestui pažiūrėti – per maža.

VI-a kelionės diena. Ketvirtadienis, rugsėjo 3 d.

Ryte tik po geros valandos pavyksta ištrūkti iš San Francisko kamščių. Pravaziuojame pro žymujį Hipių rajoną Hight Ashbury, vaikščioti ten nebūtu  jauku, bet pravažiuoti labai įdomu, namai išpaišyti, toks meno ir industrijos mišinys.  Sukam link Ramiojo vandenyno pakrante vinguriuojančio gražaus kelio (Pacific way, No 1). Kelias tęsiasi 600 km pagal Ramųjį vandenyną. Važiuojame pro derlingus laukus: veikia laistymo sistemos, žaliuoja augalai. Vėjas atneša braškių kvapą, žmonės laukuose renka braškes (nuiminėja antrą derlių). Pakeliui sustojame nedideliame miestuke Eagle Rider atstovybėje, kur pakeičiamas Rimanto motociklas ( buvo blogai subalancuotas priekinis ratas ir važiuojant dideliu greičiu, atsirasdavo vibracija). Pakeliui pravažiuojame nuostabaus grožio miestelius Monterey ir Carmel (kurio meras – Clintas Easwood’as ). Kavos (ir WC) pertraukėlė Big Sur’e. Čia J.Keruakas rašė paskutinį savo romaną “ Big Sur”. Tai mistinė vieta: uolos, jūra, miškai, čia gyveno bei kūrė ir kitas JAV literatūros klasikas, Henry Miller, jo muziejus yra netoliese. Sustojame vandenyno pakrantėje, kur laukinėje gamtoje gyvena jūrų vėpliai. Daugybė jų ilsisi pakrantės smėlyje, nekreipdami į mus jokio dėmesio. Apsistojame pajūrio miestelio Pismo Beach (Kalifornija) pakraštyje, motelyje ant vandenyno kranto.

 

VII-a kelionės diena. Penktadienis, rugsėjo 4 d.

Ir vėl gražusis kelias šalia Ramiojo vandenyno. Važiuojam į Los Andželą (Los Angeles, Kalifornija). Pakeliui stojame Santa Barbaroje. Geriame kavą (ir kitus gėrimus) smėlėtame pajūryje, grožimės vandenynu, džiaugiamės gyvenimu. Po kelių valandų kelio pasiekiame Los Andželą. Pirmasis sustojimas – Santa Monikoje, toje vietoje, kur prasideda (o gal baigiasi?) JAV istorinis 66 kelias (Route 66), sujungęs JAV rytinę ir vakarinę pakrantes. Pasivaikštome Santa Monikoje, ir 66 keliu važiuojame į viešbutį, esantį Holivude (Hollywood). Ir vėl karšta (> 30°C), mieste siaubingai daug mašinų (penktadienio popietė!). Visaip nardome tarp mašinų, kol nusigauname į viešbutį. Pasirodo Californija yra viena iš nedaugelio valstijų, kurioje legalu nardyti tarp eilių ir važiuoti tarp automobilių stovinčių “kamštyje”. Viešbutis Suntset street’e, legendinių roko klubų ir barų gatvėje, netoliese ir žymusis Hollywood bulvaras. Vieni palieka motociklus, gaudo įspūdžius Holivude, “skaičiuoja” aktorių ir muzikantų žvaigzdes ant šaligatvių.  Kiti dar  nuo jų nenulipa: važinėja po miestą, apžiūrinėdami  įžymybes. Nuvažiuoja į  legendinę Holivudo motociklų parduotuvę “ Thunder Road“, kurioje motociklus perka aktoriai ir kitos LA įžymybės. Ištvermingiausieji komandos nariai 12 val. nakties susitinka paskutinei taurei Kaubojų (Cowboy) klube “Saddle ranch”, esančiame šalia mūsų viešbučio, žiūrėti, kaip vietinės merginos joja ant šuoliuojančio “jaučio” (čia tokia pramoga).

VIII-a kelionės diena. Šeštadienis, rugsėjo 5 d.

Prasideda antra kelionės motociklais savaitė. Pasigirsta kalbos „pasiilgau namų“. Turim važiuoti į Palm Springs, miestelį dykumoje (Kalifornija). Arvydas siūlo važiuoti pagal planą, ilgesniu keliu, per kalnus. Entuziazmo kažkodėl nebėra, „sukilimas laive“, komanda nubalsuoja važiuoti tiesiai,… greitkeliu. Kelio kapitonas graužiasi, bet liaudies noras jam įsakymas. Labai didelis mašinų srautas. Labai karšta. Pajautėme, kad “furos” Amerikoje važinėja greičiau ir gerokai įžuliau negu Europoje. Prisiminėme vietinių baikerių patarimą: saugotis “furų”.  Greit atvykstame į Palm Springs. Tai dykumoje, 200 km atstumu nuo Los Andželo, įsikūręs nedidelis miestelis su gražia triukšminga centrine gatvele. Ir vėl beveik 40°C. Visi užsiimam sava veikla: kas lepinasi prie baseino, kas skaito knygas, o kas tiesiog … miega ( Los Angelas nuvargino). Pora motociklų dar turi noro ir išvažiuoja pasivažinėti  po apylinkes, tuo pačiu aplankome vietinį Harley-Davidson dilerį. Parduotuvė tuščia, vidurys dienos, pardavėjai skiria laiko pabendrauti ir papasakoti apie tai ką verta pamatyti. Rekomenduoti įsigyjam puikų žemėlapį: ” Geriausi motociklininkų keliai Kalifornijoje”. Važiuojam toliau pasižvalgyti po apylinkes. Prie vieno šviesoforo, pamatęs mūsų liemenes, užkalbina vaikinas laužyta lietuvių kalba: “Ar jus kalbate lietuviškai? “. Prasidejo pokalbis, bet žalias signalas nutraukė trumpą mūsų pažintį su vietiniu lietuviu. Vakare keliaujam į miestelio centrą bendrai vakarienei. Išsiaiskiname, kad šio miestelio gydytojas, turintis savo privačią kliniką, yra lietuvis, Marcinkevičius.

IX-a kelionės diena. Sekmadienis, rugsėjo 6 d.

Ir vėl karšta diena! Važiuojam pro Džošua medžių parką (Joshua tree park). Šie medžiai – lyg dideli kaktusai, senos jukos, augančios retai dykumoje. Išsukame iš kelio, važiuojame į Pionierių kaimą (Pioneer Village). Viena smėlėta gatvė su senoviniais pastatais abiejose gatvės pusėse. Kaip iš kino filmo! Fotografuojamės prie kiekvieno namo kampo. Pagaliau įvažiuojame į 66 kelią. Ant kelio išpiešti ženklai „Route 66”. Sustojame Roy’s stop. Tai vieniša benzino kolonėlė ir motelis viduryje dykumos. Vienintelis kolonėlės darbuotojas ( tur būt Roy’jus )– vietinis kaubojus su dideliu koltu ant diržo aptarnauja mus, parduoda gaiviuosius gėrimus. Po važiavimo dykuma esame ištroškę.  Visi gėrimai kainuoja vienodai 3$. Nepigu, bet juk tai viduryje dykumos. Roy’jus paklausia,- kas čia vyresnis, pirštu parodoma į kelio Kapitoną. Šeimininkas ištiesia tris dolerius, nustebimas mūsų veide,- už ką? “Tu atvedei šią faina kompaniją ir padarei man gerą biznį…tau gėrimai nemokamai”!  Sutinkame vokiečių baikerių grupelę, dalijamės įspūdžiais. Pamatę mūsų liemenes, sustoja keturi lietuviai, keliaujantys po JAV automobiliu, kartu fotografuojamės. Toliau judame legendiniu keliu, vienoje vietoje jis uždarytas, matyt, dėl prastos kelio būklės, tenka važiuoti aplinkui. Karšta, temperatūra virš 35°C. Kelias siaurėja, pravažiuojam ypatingai gražų kalnų ruožą, sustojame senoviniame Oatman miestelyje. Namai seni, gatvėje išdidžiai vaikšto daug asiliukų. Pasirodo jie liko ir adaptavosi gyventi šiame miestelyje, kai iš čia išsikėlė aukso ieškotojai ir paliko juos.   Lyg sustingęs vaizdas iš tų laikų, kai Route 66 buvo pagrindinė JAV arterija, jungiantį vakarų ir rytų pakrantes. Ir vėl kylam į kalnus, vėl  vingiuotu ir siauru kalnų keliuku –  tikru legendiniu 66 keliu. Persiritam per Stigreaves kalnų perėją (aukštis 3550 pėdos ). Patyrę gerų įspūdžių atvažiuojam į Kingman (Arizona) miestelį, esantį 66 kelyje, jame nakvojame. Išsipildė Viktorijos svajonė, pavalgyti tikrame meksikietiškame restorane.

X-a kelionės diena. Pirmadienis, rugsėjo 7 d.

Keliaujam legendiniu 66 keliu per Arizoną link Didžiojo kanjono (Grand Canyon, Arizona). Pakeliui – keli labai gražūs istoriniai miesteliai Seligman ir Wiliams,  juose sustojame pasivaikščioti. Mėgaujamės morkų pyragu senovinėje legendininėje baikerių kelio kavinėje pas Lilę: “Lilo’s cafe” ( aciū Henry Coven, jis savo laidose apie keliones motociklais rekomendavo šią ir  daug puikių kitų vietų Route 66 ir Pacific No1 kelyje ). Pyragas labai skanus, o porcija – didžiulė, sakytume morkų tortas!  Po pietų pasiekiame savo viešbutį, esantį netoli kanjono. Greitai pasidedame mantą ir visą popietę bei vakarą leidžiame kanjone: vaikštome ir važinėjame sustodami vis kitose apžvalgos aikštelėse besigėrėdami didingu gamtos kūriniu. Vakare palyja ir lietus nuplauna visus pėdsakus… tai buvo vienintelis lietus per dvi savaites ir tai nevažiuojant. Bereikalo vežiojomės lietaus rūbus ir batus visą kelionę.

XI-a kelionės diena. Antradienis, rugsėjo 8 d.

Ryte važiuojam palei Didžiojo kanjono kraštą sustodami vaizdingose vietose, grožimės gamta. Judame link Monumentų slėnio (Monument Valley, Juta ir Arizona). Ir štai, prieš akis pradėjo kilti raudonieji kalnų paminklai, įvairių formų ir dydžių. Tiems, kas pamatė šį slėnį pirmą kartą, pritrūko žodžių… Kas matė šį reginį jau ne pirmą kartą, taip pat žiūrėjo nekvėpuodami. Gamtos didybė! Mūsų viešbutis buvo pačioje slėnio širdyje, prieš akis stūksojo gamtos paminklai. Visi sėdėjome iki sutemų balkonuose stebėdami, kaip, besileidžiant saulei, keitėsi gamtos spalvos. Valgyti ėjome jau sutemus. Staigmena: restorane vakarieniaujant – visiškai jokio alkoholinio gėrimo, suprantama, čia juk Juta ir indėnų rezervuatas. Mėgavomės nealkoholiniu vynu bei alumi…

XII-a kelionės diena. Trečiadienis, rugsėjo 9 d.

Naktis buvo labai trumpa: kėlėmės naktį, paryčiu, tekant ir kylant saulei – žiūrėti, kaip keičiasi gamtos stebuklai skirtingai apšviečiant tekančios saulės spinduliams. Likome sužavėti. Kai kurie, saulei tekant, tiesiog išėjo pasivaikščioti tarp įspūdingų uolų. Po pusryčių kelionę tęsiame toliau. Pakeliui apžiūrime originalų gamtos kūrinį – meksikietišką skrybėlę. Kylame į kalnus (aukščiausia perėja – 10 600 pėdų, t.y. apie 3,5 km) ir vėl leidžiamės nuo jų. Pakilus darosi šalta (stojame šilčiau apsirengti), nusileidus nuo jų vėl kaistame (stojame nusirenginėti). Ir vėl prasideda įspūdingų formų kalnai, gamta suformavusi didžiules angas, skyles juose. Pietaujamee gražiame kurortiniame Moab miestelyje (Juta). Po to aplankome Nacionalinį Arkų parką (Arches National Park, Juta), kur, pakilus į kalnus, atsiveria nuostabios raudonų, oranžinių, geltonų spalvų kalnų figūros. Tą dieną planavome pakeliui aplankyti Mirusio Arklio kanjoną. Tačiau tam nebeužtenka nei laiko, nei jėgų, pažiūrime tik gražias jo nuotraukas stende prie kelio. Nakvynei atvykstame į Green River (Juta) miestelį, kuris vadinamas pasaulio arbūzų sostine. Belieka prisipirkti arbūzų su melionais ir suruošti bendrą vakarienę. Arbūzus ir melionus visi kertame tiek, kiek lenda, jokio kito maisto tą vakarą niekas nepasigenda. Naktį tenka vis prisiminti, ką valgėme vakare…

XIII-a kelionės diena. Ketvirtadienis, rugsėjo 10 d.

Po pusryčių išvažiuojame toliau. Raudonos spalvos kalnus keičia įvairių atspalvių pilki, geltoni. Stabtelime apžiūrėti senovės žmonių piešinių ant uolų. Pasirodo čia žmonės gyveno ir kūrė jau prieš 3000 metų. Važiuodami toliau netenkame amo: abiejose kelio pusėse atsiveria prarajos, o mūsų neplatus kelias tęsiasi kalnų keteromis! Stojame ir  ryjame vaizdus akimis. Tokiais gražiais keliais atvykstame į Bryce kanjono parką (Juta). Atvažiavę į apžvalgos vietą, kur gerai galima matyti kanjono grožį, nustėrame: įspūdis toks, kad matome lyg iš šlapio pajūrio smėlio ištekintas smėlio pilis (ką labai mėgsta vaikai). Tik tos smėlio pilys labai didelės ir raudonos spalvos, sustatytos tarp kalnų… Nakvojame Bryce kanjono parko viešbutelyje.

XIV-a kelionės diena. Penktadienis, rugsėjo 11 d.

Atsikėlus ryte labai šalta – tik 3°C šilumos. Tą rytą išvažiuojame vėliau, nei įprasta, sulaukę 8°C šilumos. Susirengiam, ką turim, tačiau važiuojam panašia temperatūra ~100 km atstumą, gerokai sušalame. Po to oras pradeda šilti labai greitai: mat nusileidžiam nuo kalnų. Pakeliui pravažiuojame neapsakomo grožio Zion Nacionalinį Parką (Juta). Kalnai tamsiai raudonos spalvos, net asfalto spalva pritaikyta: jis – bordo spalvos. Įspūdingi serpentinai ir ilgas tamsus tunelis, prieš kurį parašyta: „Nusiimkite akinius nuo saulės – tamsus tunelis“. Ir nei švieselės viduje. Išvažiavus iš parko ir nusileidus nuo kalnų,  pataikome tiesiai į dykumą ir vėl pajuntame, kas yra karštis. Termometro stulpelis vis kyla aukštyn, kol pasiekia 44°C ribą. Pakelės užeigoje sustojame atsivėsinti ir atgauti jėgas. Grįžtame į Las Vegas. O ten – greitkelis 6 juostos į vieną pusę , pilnas mašinų ir beprotiškai lekiančių “furų”. Su aštuonių motociklų “uodega” nelengva laviruoti tarp jų. Išsukus iš greitkelio, daugybė šviesoforų ir alinantis karštis… ir noras greičiau pasiekti paskutinį kelionės tašką. Pridavėme motociklus, pretenziju iš nuomuotojų nebuvo, nes gavo tokius kokius davė. Padėkojame savo plieniniams žirgams, kad buvo eiklūs ir nepavedė kelyje. Reikia pripažinti, kad H-D tarnavo labai gerai ir nepaisant karsčių ir šalčių, gedimų jokių nebuvo. Borto kompiuteris ir integruoti GPS’ai veikė puikiai. Didelis pagyrimas komandai, ji išlaikė puikią nuotaiką, nors ir kartais buvo labai sunku, nei karto nesusipyko.

Kelionės statistika:

Viso nuvažiuota 5 150 km. Pabuvota 4 JAV valstijose. Legendiniu Route 66 keliu važiuota 2 dienas. Aplankyti 7 nacionaliniai parkai. Užkilta į 3500 m aukštį. Nusileista 100 m žemiau jūros lygio. Galono benzino kaina kelionės metu svyravo nuo 2,99 iki 4,3 dolerio ( vienas litras 0,8 – 1,1 JAV dolerio ) . Motociklo nuoma parai 90-120 $ ( priklausomai nuo komandos dydžio ir nuomos dienų skaičiaus ). Moteliai, viešbučiai 2-3*, nuo 40-90 $ / kambarys. Kelių kokybė gera, tik Route 66 vietomis gerokai “pavažinėtas”. Transporto apkrovimas užmiestyje labai mažas (jei nevažiuoji greitkeliais), didžiuosiuose miestuose labai didelis.

Keliavo 8 motociklai ir 15 žmonių komanda: Vytautas ir Jolita, Valdas ir Aušra, Aurelijus ir Aurelija, Rimantas ir Danguolė, Artūras ir Viktorija, Sigita ir Audrius, Arvydas ir Nijolė, Algirdas.

Įspūdžius surasė Sigita ir Arvydas.

Keli atsiliepimai keliavusių:

Ačiū už “GYVENIMO” kelionę , gerą kompaniją, nuotaiką ir laiką. Iki sekančios….. Viktorija & Artūras

IŠGYVENIMO KELIONĖ!!!! IŠGYVENOME :))) Nuostabi patirtis! Norėsiu dar 🙂 AČIŪ visiems – Aurelija

Pritariu, tikra “GYVENIMO KELIONE”!!!!!! Buvo nuostabu. Aurelijus

Gera kelionė,  puiki  patirtis ir  ACIŪ  uz  pagalbą, Algirdas

Ar tai buvo geriausia mano kelionė motociklu? … taip , be jokios abejones taip ! Arvydas

 

Komentarai

Parašykite komentarą

Orų prognozė »

© 2016 H.O.G. Vilnius Chapter Lithuania. Sprendimas Į viršų