IV grupė – Gytis ir kitos „subinės“

( 20 -tasis HOG Europos suvažiavimas Biograde, Kroatijoje)

Antradieni po pietų aš, suspėjęs priregristruoti, padaryti atitiktį ir preiti techninę apžiūrą savo Harliui jau buvau pasiruošęs kelionei. Sužinojęs, kad kauniečių kompanija išvažiuoja tik antradienį labai apsidžiaugiau ir sutariau su jais susitikti. Užbaigę darbus, po pietų jie sėdo ant motociklų  ir jau aštuntą valandą vakare susitikome prie kelto Klaipėda – Saznicas. Nuotaika pakili, pririšę motociklus traukinių vagonų priekyje (šiek tiek jaudinomes, kad nebutu audros ir vagonai nesutalžytų mūsų gražuolių) pakilome į denį su visiais kitais – vilkikų vairuotojais.
Įsikūrę pakankamai prabangiose kajutėsė – susisinkome restorane aptarimui. Kaip ir pridera vilkikų vairuotojų aplinkai – barmenas leido visas Manto mėgstamiausias dainas (Dž.Butkutės „Aš nuvažiuosiu prie jūros“, Ryčio Cicino „Meilės laivas“ ir daugelis kitų seniai užmirštų), tačiau kai užgrojo Laskovyj Maj – „Belyje rozy“ Mantas neatlaikė ir sušoko mums džiaugsmo šoki. Vilkikų vairuotojams patiko…

Aptarėme maršrutą – kauniečiai buvo pasiryže padaryti – „Geležinę užpakalį“ (Iron Butt) – tačiau su sąlyga, kad kelto bare nepadarysime „Geležinės burnelės“. Tad buvo aišku, kad Kauno komanda važiuos nesustodama nuo Rugeno (Vokietija) ne mažiau nei 1600 km (1000 myliu) iki Biogrado. Aš, kaip jaunas ir nepatyręs motociklininkas nutariau nevažiuoti šio išbandymo.

Atvykę į Rugeno salą (pusiasalį) apie 3 valandą vietos laiku iškart nuvykome į Simo žinomą šeimos viešbutį, tam, kad gauti parašus Iron Butt maršruto pradžiai. Užsipildę dokumentus stojome į kelią. Po keletos valandų idealiais vokietijos keliais jau gerėme kavą netoli Berlyno, kur išlydėjau kauniečius į jų geležinį maršrutą, o pats pasukau Prahos link. 9 valandą įvažiavęs į Čekijos teritorija nutariau stoti nakvynėi. Tai buvo mažutis miestelis Petrovice – kokių 20 namų kaimely. Susipažinau su pensiono savininku – taip pat Harley-Davidson motociklo savininkas, pavaišino čekišku alumi, parodė keletą nuotraukų ir video iš savo kelioniu.

Iš vakaro patyrinėjęs navigacijos sistemą nutariau – jei kauničiai turės geležinius užpakalius – man reikia irgi neatsilikt ir nutariau keltis iš ryto ir per Čekiją, Austriją, Slovėniją pasiekti
Kroatiją ir Biogradą. Maršrutas rodė 1100 km – nutariau tai pavadinti „Medine subine“ (įskaitant tai, kad važiavau Sporster‘iu. Kas žino – supranta – jis tikrai ne pats patogiausias keliavimui Harley modelis, o įskaitant mano duslintuvų garsą – tuo labiau).

Ryte 9.30 jau buvau beįvažiuojantis į Praha, kai mano GPS rodė man važiuoti į miesto centrą. Aš aktyviai stebėjau nuorodas išsukti į apvažiavimą, po to nusiraminau ir nebesipriešindamas GPS‘ui lindau į Prahos centrą. Suprantama tokiu metu pačam centre kamsčiai, tad tai leido apžiūrėti architektūrą, pasigrožėti miestu. Nutariau sustoti pačiam centre ir atsigerti kavos (nebuvau buvęs Prahoje iki tol), juolab, kad mano „palydovas“ GPS rodė, kad busiu laiku. Tikrai nebepykau, kad taip „užsivažiavau“ nes pradėjau jausti atostogas, kelionė pradėjo teikti malonumą.

Bet tai pasirodė tik pradžia… Įvažiavęs į Austrijos teritoriją ir važiuodamas pro nuostabius kaimus neveltui pasikeičiau šalmą – į atviro veido – tam kad galečiau išsižioti nuo grožio…

Mano mielas GPS toliau vedė mane iš Linz į Graz – tokiais gražiais vaizdais, kad supratau, kad verta juo pasikliauti, nors kartais kelio platumas leido prasilenkti motociklui su automobiliu lengvai, tačiau automobiliui su automobiliu – sunkiai… tik vėliau pamačiau užrašą, jog važiuoju Austrijos nacionaliniu parku. Be „Milka“ karvių šlaituose, pasakiškų ūkininkų namelių sutikau labai daug motociklininkų kurie savo malonumui važinėjosi šiuo maršrutu.

Popietę pralėkęs Austriją jau megavausi Slovėnijos keliais ir nespejau pastebėti kaip įvažiavau į Kroatiją. 6 vakare jau gėriau kavą Zagrebe ir dar buvau pilnas jėgų ir pasitikėjimo, jog pasieksiu Biogradą po 3 valandų.

Skriejau puikia Kroatijos autostrada 90 myliu per valandą greičiu, o mano veidrodėlyje leidosi saulė. 9.25 vietos laiku buvau Biograd na Moru. Šalia viešbučio pasistatęs motociklą bare paprašiau bokalo alaus, taip atšvenčiau savo „medinę subinę“ ir išėjau ieškoti mūsiškų.

Penktadienį visi susitikome prie pušryčių stalo, kur nutarėme važiuoti pasišvalgyti po aplink esančias Kroatijos lankytinas vietas. Įvykus tam tikram nesusikalbejimui Vilnius chapterio nariai išsiskyrė į dvi grupes – viena iš kart nutarė važiuoti aplankyti Plitvicos nacionalinį parką, o kita grupė išvyko sutartu maršrutu. Aplankėme kitą – savo dydžiu šiek tiek mažesnį, tačiau tai
p pat nacionalinį parką – „ ……“.

Labai maloniai pasivaikščiojome po parką, pasigrožėjome vaizdais. Kadangi buvo ankstyva popietė – nutarėme taip pat aplankyti Plitvicą – tad sėdom ant motociklų ir už pusantros valandos vaikštinėjome Plitvicos paežėrėmis.

Penktadienio vakarienės vieta, už kurią dėkingi Gyčiui, buvo pačiame Biogrado centre, taip pat pačiame renginio centre. Fantastiškai pavakarieniavę, patraukėmę į renginių sukūrį – kas į koncertus, kas sutiko įvairių šalių kolegų ir su jais bendravo. Taip pat paiškėjo, kad kaip ir daugelyje pietiečių šalių yra madinga kovoti motociklo garsu – tad šalia restorano turejome progos pasiklausyti „plėšomų“ britvų variklių prie 9-10 tūkst apsukų bei Kavasaki‘o, kuris sprogdindamas nesudegusi mišinį, uždegimu „šaudė“ išmetimo vamzdžiais.

Šeštadieni beveik visi sveiki pakilę – išsiruošėme į paradą. Buvomie vieni iš pirmųjų Chapterių atvykę į susrinkimo vietą, todėl motociklus prisiparkavome idealioje vietoje ir puikiai susidirbusių Road Cap – Žilvino ir Gyčio dėka, pradėjus formuoti koloną – stojome pirmieji po vietinio chapterio ir vėliavų į kolonos pradžią. Jausmas važiuojant kolonoje Zadar gatvėmis – neapsakomas… labai daug žmonių mojavo, sveikino ir džiaugėsi matydami motociklininkus. Kolona nusitęse nuo Zadaro, matyt iki paties Biogrado.

Šventinę šeštadienio vakarienę valgėme toje pačioje vietoje renginio centre, vėliau linksminomės koncertuose ir grožėjomes gausiais fejerverkais kylančiais iš vandens…

Šventė baigėsi ir sekmadienį ryte pradėjom ruoštis namo. Pirmiej išvyko Vaclovas su Audrone ir Albinu, kiek vėliau – mūsų grupelė – Gytis, Simas, Otonas, Vytautas ir aš pajudėjome Liblijanos link. Vėliau mūsų maršrutas tęsėsi pro Slovėniją, Austriją Vokietijos link. Vakare sustojome miegoti už Miuncheno mažame kaimelyje, kur Gyčio puikios vokiečių kalbos žiniomis gavome po labai skanią kiaulės koją, bei mielą šeimos pensioną nakvynei.

Pirmadienį mūsų grupelė dar skilo, kadangi Simui reikėjo kuo greičiau pasiekti Lietuvą, tad jiedu su Gyčiu kėlėsi ankstyvą rytmetį ir vėlyvą naktį buvo jau Kaune. Mes su Otonu ir Vytautu nakvojome dar vieną nakvynę už Poznanės, ir antradienio vakare apkabinome savo šeimas Vilniuje.

Šiek tiek pavargę, bet laimingi įrodėme, kad verta keliauti, mėgautis kelione motociklu ir kelionėje bendrauti su gera kompanija.

Darius (Editor)

Parašykite komentarą

Orų prognozė »

© 2016 H.O.G. Vilnius Chapter Lithuania. Sprendimas Į viršų