Kelionė per Turkiją, Siriją, Libaną

Rugpjiūčio 17 d. atsiėmėme motociklus Stambulo muitinėje (ne taip lengvai, kaip tikėjomės) ir patraukėme į pietus, link sostinės Ankaros. Keturi motociklai, visi Harley- Davidson ir septyni keliautojai: idėjos autorius Vilius su Jolanta, Arvydas su Nijole, Sigitas su Road King’ais, Rolandas ir Ina su moderniuoju Elektro Glide Ultra (Kaunas yra Kaunas). Jis ir patraukdavo visų smalsuolių dėmesį. Didžiulis, ypatingas nematyta išvaizda šiems kraštams, ant jo daugiausia lipdavo norintys nusifografuoti.

Sunkiausia buvo išvažiuoti iš Stambulo, nes mašinų daug, greitkeliai perkrauti ir su kliūtimis. Sutrukdė atsiradusi problema, kad sumokėti už greikelius galima tik kortele, kurios negalėjome niekur nusipirkti. Apvažiavome bent 10 benzino kolonelių ir vis mus pasiųsdavo toliau į kitą, sakydami, gal ten bus, bet nebuvo niekur. Galų gale susipratome, kad mus nori pasiųsti toli toli ir išvažiavome link greitkelio,  kaip bus taip bus, jei toli tai toli. Prie pirmo greitkelio patikros punkto, pamatęs mus sutrikusius, vietinis baikeris su savo kortele mus visus praleido. Prie kito, už 50 km , vaikinukas – perpardavejas, už nemažą sumą mums vėl pakėlė užtvaras. Dar kelis punktus apvažiavome kirsdami aplinkeliu (su motociklu virur pralįsi). Vėliau jau pavyko nusipirkti, kai prie vienos užkardos radome dirbančius žmones o ne automatus.

Turkiją pervažiavome per dvi dienas, aplankydami prie Nevsehiro esantį Gorame miestelį, kuris nuo 1985 m yra saugomas Unesco. Šio miestelio apylinkėse, apie 1 mūsų eros amžių, kalnų olose žmonės buvo įsirengę namus, miestus, net ir  bažnyčias. Atrodo nežemiškai.

Nakvojome Turkijos gilumoje, kalnuose esančiame Pinarbasi kaimelyje. Iš vakaro jis mums  pasirodė ramus ir mielas, bet naktį tapo tikru pragaru. Pasirodo, Ramadano (pasninko, kuris tęsiasi 3 savaites) metu negalima valgyti ir gerti nuo aušros iki sutemų.

Todėl naktį restoranas, esantis po mūsų viešbutuku, tapo viso miestelio ir aplinkinių kaimų pasilinksiminimo vieta. Mašinos ir autobusai zujo be perstojo, per garsiakalbius kažkas  rekė, diskoteka bumseno. Naktis buvo labai sunki, o mūsų laukė nelengvas kelias per kalnus. Anksti ryte, šilčiau apsirengę, leidomės į kelionę. Pakilus į kalnus buvo žvarboka, bet nusileidus teko greitai nusirenginėti, nes temperatūra pakilo virš 30.

Trečią kelionės dieną jau kirtom Turkijos – Sirijos sieną. Muitinės priminė mūsų buvusias muitines prieš 20 metų. Nors ir labai skubėjome, sugaišome apie 3 val., kol gavome vizas, parašus, sumokėjome visas įmokas. Sirija pasitiko visai kitais vaizdais, prastesniais, duobėtais keliais, mojuojančiais ir draugiškais žmonėmis. Sirijos kainos pradėjo mums patikti. Benzinas perpus pigesnis nei Lietuvoje ar Turkijoje, maistas ir nakvynė taip pat. Atvykstame į Alepą – antrą pagal dydį miestą Sirijoje, vieną iš konservatyviausių, labiausiai paklūstančių senosioms arabų tradicijoms. Eismas absoliučiai chaotiškas. Visi važiuoja kaip kas nori. Juostų ar pagrindinų kelių nepaisoma: važiuojama tol, kol kuris nors neišlaikys ir sustos praleisti. Sunku patikėti, bet likome sveiki. Tarp vairuotojų jaučiamas, kažkoks tarpusavio supratimas. Raudonai šviesai iš esmės paklūsta, bet jei tik mato, kad nėra eismo, iškart važiuoja. Automobiliai daugiausia labai seni. Ten supratau, kur yra mano moto garso signalas, ir išgirdau kaip jis skamba. Važiuodamas aplinkui save nuolat tik ir girdi garsinius signalus ir pats norom nenorom pradedi naudoti savo, visose situacijose – reikalingose ir nevisai.

Vakare aplankėme garsujį Alepo senamiestį.

Taksi, už juokingai mažą kainą, nuvažiavome iki senamiesčio. Alepo senamiesčio viduryje iškilusio piliakalnio viršūnėje stovi Alepo citadelė – didelė tvirtovė, laikoma viena seniausių ir didžiausių pilių pasaulyje. Tvirtovė stovi jau nuo III a. pr.Kristų. Alepo miesto „vizitinė kortelė“ – didžioji Alepo mečetė, pradėjusi veikti VIII a. Mečetė įžymi savo įspūdingo aukščio minaretu (bokštu-varpine, 45 m).

Vietiniai vaikinai paprašo nusifotofrafuoti su jais. Čadruota mergina priėjusi paklausia “Do you speek in English ” atsakome “Yes”, ji nusijuokia ir nueina prie draugių, kurios lieka apstulbę nuo savo draugės išprusimo. Senamiestis klaidus, paslaptingas su skambančiais mečečių varpais kviečiančiais į maldą ir skubančiomos čadruotomis moterimis. Dauguma moterų dengia veidus, matosi tik blizgančios akys. Laikas atrodo sustojęs. Beklaidžiodami patenkame į turgų. Turgūs turbūt panašus į visus musulmoniškus turgus: kilimai, audeklai, kaljanai, riešutai, saldumynai, smilkalai ir visa kita kas būdinga arabiškiems turgums. Tik skirtumas nuo Turkijos tas, kad sirai nepuola tavęs, už rankų netampo ir nebliauna siūlydami pirkti. Akys tave stebi, bet spaudimo pirkti nėra. Išdidūs ir draugiški jie žmonės, dar neišpaikinti turistų. Dauguma parduotuvių įrengta po miestu esančiose katakombose, atrodo, eini urvu, o šone, nišose – parduotuvės. Matyt, kad pirkėjams nebūtų per karšta, kai lauke +40.

Ryte, kol mašinų dar nedaug, išvažiuojame iš Alepo ir patraukiame į Sirijos pietus. Temperatūra kyla. Jaučiasi, kad virš 30, bet kai sustojame benzino kolonėlėje,  pasirodo, kad jau  40 C. Gaunu “velnių” nuo vienos iš keleivių, kad per ilgai važiavome nesustodami ir nuo karščio jau buvo pasirodę „angeliukai“. Nuo Homs miestelio pasukame į rytus, prasideda tikros dykumos – jokios žalumos, tik smėlis, temperatūra virš 40. Harlio varikliai kartais išduoda keistus garsus, į kalniukus pradeda kalti vožtuvai, suprantame, jiems irgi karšta.


Sustojame kaimelyje-karinėje bazėje, dykumoje, prie vienintelės parduotuvėles 100 km atstumu, nusiperkame geriamo vandens, gaivinamės, apsipilame vandeniu iš krano. Pardavėjas, mielas siras, džiaugiasi mumis, pasikeičiame suvenyrais, be to jis praneša, kad šiandien jau 45 C ir “nudžiugina”, kad  vėliau, po pietų bus ir 48C. Vyksta “ šlapių marškinėlių “ konkursas ir su šlapiais drabužiais sėdame ant  Harlių ir toliau dykuma į mūsų tikslą, antikinį miestą Palmyrą.  Po 20 min  mes jau sausi, vel karštis kankina mus ir mūsų motociklus. Rolando motocikle esantis termometras parodo 120 laipsnių pagal Farengeitą ir užstringa. 120 yra maksimali padala.  Suprantame, kad priartėjome prie 50 laipsnių pagal Celsijų. Ačiū dievui (nežinau tik kuriam), mes pasiekiame Palmyros miestą. Su motociklais pakylame į pilies kalną nuo kurio atsiveria nuostabi antikinio miesto panorama. Tai iškart atperka visą vargą. Legenda byloja, kad musulmonų pranašas Mohamedas, užlipęs ant šio kalno pažvelgė žemyn, tačiau atsisakė aplankyti patį miestą sakydamas, kad į rojų norįs patekti tik kartą – tada, kai bus miręs.

Palmyros valdovė karalienė Zenobija musų eros pradžioje daugiau nei dešimtmetį sėkmingai priešinosi Romos imperijos valdžiai ir įkūrė autonomišką imperiją – Palmyrą.  Miestas garsėjo kaip turtingas karavanų ir prekybos centras, esantis senajame šilko kelyje iš Kinijos bei Indijos į Europą. Palmyra įžymi dėl išlikusių įspūdingų  šventyklų, dinastinių kapaviečių, didingų rūmų. Tai įspūdingiausias senovės miestas (tiksliau jo liekanos), kurį man yra tekę matyti savo gyvenime. Sutikome dar 2 motociklistus, atvykusius iš Europos, pasidalinome patirtimi. Apspito vietiniai su savo motociklais.

Vienas atvažiavo susisodinęs ant motociko net 4 savo vaikus (5-iese, be vežimelio, žr.nuotr.). Saulė leidžiasi, po truputi vėsta, jau tik 35 C.

Šalia antikinio miesto žalia alyvmedžių, palmių ir granatmedžių oazė. Toje oazėje radome viešbutį,  kuriame apsigyvenome, o granatų vaisius galėjome skinti per balkoną. Baseinas, esantis viesbučio kieme atgaivimo mus. Kelio kapitonas buvo išsiųstas į netoliese esantį kaimelį paieškoti gaivių gėrimų (pageidautina alaus), bet sugrįžo nieko nepešęs. Ramadano metu niekur jokio alkoholio Sirijoje nerasi, o dar vidury dykumos.

Kitą dieną mūsų maršrutas vedė atgal link jūros į Libaną. Vėl pajutome dykumos išbandymus, pūtė stiprus šoninis vėjas, karts nuo karto dykumoje pamatydavome smėlio sūkurius, meldemės , kad jie neužkirstų mums kelio. Išgelbėjo mažas dykumų medžiotojo motelis, esantis prie sankryžos. Šalia – neveikianti benzino kolonėlė ir kareivių postas su kulkosvaidžiu.  Nuo čia Irakas jau ranka pasiekiamas – 150 km, bet visi vienbalsiai  nutarėm, ten gal kitą kartą. Motelio šeimininkas aprodė savo valdas, pademonstravo  medžioklinio sakalo sugebėjimus, pavaišino puikia kava. Vėl apsipylę vandeniu patraukėme 100 km iki artimiausios benzino kolonėlės, kuri mus pasitiko krykštaujančiais iš džiaugsmo vaikais; vietiniai darbuotojai puolė fotografuotis su mūsų moterimis.

Harliai gavo benzo (dykumoje benzino nepasirinksi, tik viena rūšis “super”), o mes vandens dušą ir vėl ant motociklų, toliau link Libano. Aplenkę Sirijos sostinę Damaską,  privažiavome Sirijos-Libano sieną. Po 3 “šiltų” val. muitinėje, leidžiantis saulei, mes jau Libane.

Libanas- nedidelė valstybė, apsupta Sirijos iš šiaurės ir rytų, Izraelio (arba buvusios Palestinos) iš pietų. Iš vakarų pusės skalauja Viduržemio jūra.

Ilgą laiką buvęs prancūzų įtakoje, Libanas ne taip senai (prieš 50 m.) tapo nepriklausoma valstybė. Čia  žmonės laisviau rengiasi ir elgiasi, laisvai šneka prancūziškai (antra valstybinė kalba) arba angliškai.

Šalyje 4 mln gyventojų. Sostinėje Beirute – 800 000. Krikščionių ir musulmonų skaičius yra apylygis. Pati šalis labai spalvinga. Tokia maža, tačiau turi viską ko reikia turistui: kalnus, miestus, istorinius objektus, šiltos jūros pakrantę. Pagrindiniai šalies pragyvenimo šaltiniai yra turizmas ir bankiniai tarpininkavimai. Jaučima, kad nesenai pasibaigęs karas (su Izraeliu, o vėliau ir pilietininis karas tarp musulmonų ir krikščionių), dar turi įtaką šalies gyvenimui ir šiandien. Beirute dažna matyti kareivius su automatais, kalnų keliuose dažni patikrinimo postai su ginkluotais kareiviais.

Beiruto krikščioniškame kvartale gyvenimas verda kaip pasiutęs. Pilna žmonių, automobilių, kas antras namas – triukšmingas restoranas ar kavinė ir neatrodo, kad šalis nesenai kariavo. Automobiliai nauji  arba labai seni. Kainos gerokai aukštenės nei Sirijoje, nors  yra labai panašios į lietuviškas. Libanas visame pasaulyje garsėja savo viduržemio virtuve, kaip gi čia neišbandysi vietos maisto. Vakarėlis restorane su libaniečių muzikantais, puikia virtuve ir libanietisku vynu privertė mus užmiršti visas musulmoniškas šventes. Jautėmės kaip pietų Prancūzijos pajūryje.

Libane mus priglaudė Edis, Pabaltyjije turintis libanietiškų kavinių verslą.

Jis vienija ir visus Libano  lietuvius, kurie vieną vakarą susirinko Edžio namuose  pabendrauti su mumis ir išgirsti naujienų iš Lietuvos. Atvyko 5 šeimos, kaip įprasta, lietuvė ir libanietis (ach, gaila tų mūsų gražiausių lietuvaičių… ) ir vieno gydytojo libaniečio šeima. Jis baigė medicinos mokslus Lietuvoje, beveik be akcento šneka lietuviškai.

Vieną iš dienų mus globojo ir vietines įdomybes aprodė baikeriai libaniečiai. Vienas iš jų, tos dienos Road captain, buvo iš Saudo Arabijos HOG’ tuo metu atostogaujantis pas tėvus Beirute. Apvažiavome įdomiausias Beiruto apylinkių vietas, kurios čia labai kalvotos ir tankiai gyvenamos. Lankėmės kedrų giraitėje, esančioje aukštai kalnuose.

Kedras – įspūdingo dydžio medis, augantis iki 3000 m. Cedar vardas Biblijoje paminėtas 76 kartus. Iš jo antikos laikas buvo gaminami laivai ir kiti medžio gaminiai, dabar jo atvaizdas puikuojasi Libano vėliavoje.

Įspūdinga ekskusija į Jeita urvus, kur olų aukštis siekia 50m, ilgis 5 km. Praplaukėme laiveliu požemine upe, gaila fotografuoti neleido, tai apie šį gamtos stebuklą galima pasižiūrėti: www.jeitagrotto.com/siteE.html. Vėliau aplankėme senovės Romėnų įkurtą miestą Byblos, jame esantį seną žvejų uostą, libanietišką turgų. Apsilankėme  Beiruto- Amerikos Universitete, susitikome su Beiruto meru, šio univeriteto profesoriumi.

Pabuvę Libane tris dienas, patraukeme palei jūrą į šiaurę, link Sirijos. Pakeliui užsukome  pas Harley-Davidson dilerį, kol mes pusryčiavome, meistrai patikrino mūsų motociklus, įpylė tepalo, kai kam net po litrą (karštis atliko savo darbą), atliko būtiną remontą, man pakeitė galines stabdžių kaladėles: važiuojant nuo kalnų buvau “praradęs” galinius stabdžius, gerai kad trumpam, ataušus stabdžių skysčiui jie vėl veikė. Viliui reikėjo pakeisti  vairo rankenas, jos dykumoje išsilydė nuo karšcio. Maloniai pabendravome su H-D dileriu, o kartu ir vietinio HOG’o direktoriumi. Davė savo koordinates, liepė skambinti bet kuriuo metu, jei turėsime problemų kelyje.

Ištrūkę iš nežmoniškų Beiruto eismo kamščių, važiavome vaizdingu keliu palei jūrą ir po geros valandos, vėl atlikę jau tapusius mums įprastus formalumus, kirtome Sirijos sieną. Sutemus pasiekėme kurortinį Sirijos miestą Latakia, nakvojome viešbutyje ant jūros kranto. Rytą, nuėję maudytis į jūrą, pamatėme, kad ji užteršta: plaukiojo plastikiniai buteliai, įvairios buitinės atliekos. Sigio, kuris vienintelis išdrįso maudytis, kojų padai liko juodi nuo naftos.

Kirtus Turkijos sieną pasijutome kaip Europoje: geresni keliai, servizas, jūra švari, bet žmonės ne tokie nuoširdūs. Toliau mūsų kelionė tęsėsi Turkijos pietiniu pajūriu. Tikslas buvo apvažiuoti Turkiją palei Viduržemio jūrą iš pietvakarių pusės ir spėti į Izmire vykstančias Lietuvos krepšininkų kovas. Kelias palei pakrantę labai įdomus: puikūs vaizdai, kartais pravažiuoji pro pat jūrą, kartais pamatai ją nuo aukšto kalno, buvo labai gražių serpantinų. Įkaitę nuo karščio, sustodavome maudytis, tuo metu atvėsdavo mūsų “žirgai”. Transporto nepalyginamai mažiau nei Prancuzijos ar Ispanijos pakrančių keliuose, važiuoti tikras malonumas.

Didelį įspūdį paliko Pamukalės miestas ir versmės. Baltų klinčių kalnas, nuo kurio kiaurus metus teka šiltas vanduo. Ant kalno – antikinis miestas, kuriame nuo Romėnų laikų veikiantys baseinai ir didžiulis amfiteatras. Jame iki šiol vyksta vaidinimai ir koncertai.

Izmire palaikėme mūsų krepšininkus; buvom laimingi, kad bent kažkiek prisidėjome prie pergalių. Po rungtynių – tiesiausiu keliu per kalnus link Stambulo. Bosforo sąsiaurį kirtome keltu ir iškart atsidūrėme Stambulo centre, labai jau nenorėjome kartoti kelionės per šį multimilijoninį miestą, kuris toli išsiplėtęs abipus sąsiaurio.

Reziume:

Dvi savaitės kelyje, 4500 km. Moto išlaikė puikiai. Žmonės irgi, jokių  konfliktų nebuvo. Grįžom sveiki ir laimingi, svarbiausia, gerai pailsėję.

Labiausiai patiko:  Sirija. Didžiausias įspūdis- dykumos ir vietiniai žmonės. Nepatiko – muitinės.


Arvydas
(Road Captain)

Žemiau nuotraukos iš kelionės.

Komentarai

Parašykite komentarą

Orų prognozė »

© 2016 H.O.G. Vilnius Chapter Lithuania. Sprendimas Į viršų